Žemės ūkio ministerija yra parengusi Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo pakeitimo projektą, kuris sukurtų pagrindą įsteigti rizikos valdymo fondus. Iš jų sausros, liūčių ar kitų stichijų atvejų būtų mokamos kompensacijos dalį derliaus praradusiems žemdirbiams. Tačiau dalis jų šiaušiasi prieš šią iniciatyvą, mat reikėtų mokėti įmokas į tą fondą. Nors, tiesą pasakius, valstybės dalis, įnešama į fondus, būtų gerokai didesnė. Žemdirbiams reikėtų prisidėti maždaug trečdaliu, jei, Seime svarstant projektą, nebus nuspręsta kitaip.
Ūkininkų pasipiktinimas negali nepiktinti. Praktiškai kiekvienais metais jie vis reikalauja kompensacijų dėl didelio lietaus ar užsitęsusių sausų orų. Taip, reikia sutikti, kad žemdirbių veikla - viena iš rizikingiausių. Tačiau dabar susidaro paradoksali situacija. Dalis žemdirbių savo veiklą yra apsidraudę (dalį įmokų dengia valstybė) ir nelaimės atveju gauna išmoka iš privačios draudimo bendrovės. Kiti - neapsidraudę, tačiau pražuvus daliai derliaus visada tikisi pagalbos iš valstybės, tai yra, iš mokesčių mokėtojų.
Ar tai teisinga? Juk, pavyzdžiui, jei žmogus nėra apsidraudęs savo automobilio KASKO draudimu, jokių kompensacijų jis nė neprašo. Arba niekas iš valstybės pagalbos nesulauks, jei užliejo kaimyno butą, tačiau nebuvo sudaręs civilinės atsakomybės draudimo sutarties.
Kadangi ūkininkų veikla yra rizikinga, verslas už draudimą lupa nežmoniškus pinigus. Todėl privatus draudimas yra nepatrauklus. O valdiški fondai būtų puikiausia išeitis. Įmokos į fondus būtų alternatyva įmokoms į privačias draudimo bendroves. Kas sumoka - tas vėliau ir gali kreiptis dėl kompensacijų. Tada ir niekuo dėti mokesčių mokėtojai neturėtų dengti ūkininkų nuostolių, ir pastarieji nepatirtų žalos.