Nomenklatūrinė žiniasklaida, kurią kažkodėl vis dar pravardžiuojame „visuomeniniu transliuotoju“, tradiciškai stengiasi nepastebėti jokių visuomeninių pasireiškimų bei renginių. Tokia niūri tradicija buvo išlaikyta ir šiemet, Tautai švenčiant 101-ąsias Nepriklausomybės Atkūrimo metines - nykūs valdiški rutininiai renginukai iš tolimiausių užkampių bei įgrisusios amžinai tų pačių veikėjų kartojamos kalbos „eteryje“ sukosi visą dieną, o daugiatūkstantinis Liepsnų maršas, vykęs Vilniaus senamiestyje, tradiciškai liko nepastebėtas.
Nomenklatūra nuo sovietinių laikų bijo tokių renginių, nes neturi galimybės jų režisuoti. Nes ten vyrauja ne tik šventinė, bet ir protestinė dvasia, tautinė bei antiglobalistinė simbolika, valdiškai „nesulaižytos“ ir niekam nepataikaujančios kalbos. Ten prisimenami tikri, nekonjunktūriniai Tautos didvyriai, nepatinkantys nomenklatūros šeimininkams iš artimojo bei tolimojo užsienio...
Tarp tūkstančių liepsnų mačiau daugybę laimingų, besišypsančių žmonių, atsikračiusių ilgai skiepyto baimės užkrato („kad tik kas nors ko nors nepagalvotų“), pajutusių savo jėgą ir jau netikinčių nomenklatūros dešimtmečiais skleistu melu. Todėl svarbiausia šventės žinia: Lietuvoje daugėja laisvų žmonių, nepaisant ilgamečių pastangų juos skaldyti ir skirstyti į „savus“ ir „blogus“, „elitą“ ir „runkelius“, „tradicinius“ ir „marginalus“...
Daugelis pajuto tą virsmą: šiemet „įtakingiausius“ ir „nuomonės formuotojus“ mėgusi vaizduoti nomenklatūra pavirto apgailėtinais, nieko nereiškiančiais tikraisias marginalais, kuriems nežinia už ką vis dar mokame atlyginimus. Tačiau taip sukasi amžinasis istorijos ratas, nuolat išmetanatis melagius bei manipuliatorius į šiukšlyną.
O žmonės vis ėjo. Aukštai iškeltom galvom po Laisvės liepsnomis ir savo vėliavomis. Toks geras ir šiltas jausmas, lyg apkabintum savo šeimą po ilgalaikio išsiskyrimo prie protėvių sodinto ąžuolo...