1 nuotr.Visi norime gyventi kuo gražiau, kuo patogiau. Kad ir pačiam būtų smagu ir gera grįžti namo, taip pat kad ir svečiams turėtume ką parodyti. Norime, kad nebūtų gėda atsivesti išgerti arbatos nei kaimyno, nei prezidento. Lietuviams juk toks būdingas noras pasipuikuoti, būti pagirtiems, kad apie juos būtų kalbama tik gerai. Kitaip tariant, kaip ir visur, gyvenamojoje ar darbo aplinkoje norime tobulumo. Nors norai su realybe dažnai būna nesuderinami, nes tas tobulumas paprastai skaudžiai kerta per kišenę. Tačiau yra ir dar viena išeitis, kuri, tiesa, irgi kainuoja, bet bent jau laikinai išsprendžia problemą - tai nuoma.
Ir iš tiesų šią praktiką žmonės labai mėgsta. Ypač tuo mėgaujasi įvairios valstybinės institucijos, organizacijos, įmonės, netgi sporto federacijos ar komandos. Susirandi kokį prabangų viešbutuką, išsinuomoji jame prabangią salę ir su didžiule šypsena veide visus kvieti, pavyzdžiui, į konferenciją. Aplink raudoni kilimai, brangiausi paveikslai, žėrintys šviestuvai ir pan. Kam rūpi, kad tokie pasisėdėjimai dažnai būna apmokami mokesčių mokėtojų pinigais, kam rūpi taupymas ir konferencijų rengimas savo turimose kuklesnėse salėse, kai gali bent valandai pasijusti tos visos prabangos šeimininku.
Aišku, tada ypač smagu dalyviams, jiems juk tai nieko nekainuoja. Ateini pasiklausyti įdomių (kartais nelabai) kalbelių, pasivaišini skaniais užkandžiais, pasimėgauji tave supančia prabanga ir išeini. Tačiau pasitelkus loginį mąstymą kyla klausimas, kam iš tikrųjų to reikia. Juk pranešimai, informacija, konferencijos, ar kas ten bevyktų, nuo vietos nepasidaro geresni. Čia juk ne pasaka, kur prisilietus prie aukso viskas auksu ir pavirsta.
