Deja, mūsų šalis negali pasigirti beribiais ir vertingais žemės turtais, tačiau ir tą pačią turimą žemę išvežame į užsienį. Į šalis, kurios pačios turi nesibaigiančius iškasenų klodus, mes išvežame didžiąją dalį naudingųjų iškasenų. Verslininkai trina rankas - paklausa didžiulė, supirkimo kainos dar didesnės, o pelnas - svaiginantis. Tik mūsų šalis, kaip kokia elgeta, surenka po kelis centus iš verslininkų ir toliau piliečių sąskaita lopo skylėtą valstybės biudžetą.

O ir mes patys, neturintys žemės plotelio su karjeru, turime pirkti iškasenas už nemažas kainas. Pilnas internetas skelbimų, kuriuose, pavyzdžiui, žvyro ir smėlio mišinio kaina už toną - 16, 95 lito. Tad tradicinis sunkvežimis (12 tonų) šio mišinio kainuoja apie 203 litus. Ir tai - be atvežimo. Valstybė nuo šio sandorio gaus tik varganus 3 litus. Sakote - per mažai? O verslininkai verkia, kad neišgali išgyventi.

Asmeniškai aš dažniausiai neskaičiuoju svetimų pinigų ir nepykstu ant verslininkų, kad jie sugeba užsidirbti milijonus litų, bet tik tuo atveju, jei nuo jų stalo pamaitinama ir valstybė. Tačiau sakydama valstybė turiu omeny mus, eilinius mokesčių mokėtojus. Nuo savo minimalių algų gyventojai moka valstybei procentus, kurie tikrai neprasideda skaičiumi 0. Kodėl visuomet yra lygūs ir lygesni?