Kai nieko nedirbi, reikia bent jau rasti būdą, kad pavaizduotum, esą visgi dirbi. Reikia nutaisyti rūstų veidą, rimtai pakalbėti, pamoralizuoti. Kitaip sakant, pamojuoti šaukštais po pietų arba kumščiais po kovos. Lietuvos Seimas šias taisykles puikiai moka. Parlamentarai noriai kalba apie „Snoro” bankrotą, nors dabar jie nieko nepakeis. Kalbos maskuoja nenorą pajudinti pirštą, kai kažką pakeisti dar įmanoma.

Kai metų metus Lietuvos bankas garsėjo savo neveiklumu, parlamentarams tai nelabai rūpėjo. Lietuvos bankui buvo leista miegoti letargo miegu. Dabar trenkė perkūnas iš ne visai giedro dangaus, ir išrinktieji pabudo.

Panašios istorijos kartojasi nuolatos. Ypač per pastaruosius kelerius metus parlamentarai įgudo mosuoti šaukštais po pietų. Šiam reikalui tarnauja daugybė komisijų.

Vos tik Lietuvoje įvyksta skandalas, seimūnai kuria komisiją ir bando įsijausti į detektyvų vaidmenis. „Trūksta kontrolės”, - pasigirsta nuvalkiota maldelė.

Kai pasiklausai kalbų, atrodo, kad Seimas nori kontroliuoti valstybę ne mažiau nei partija sovietmečiu. Darbai, kaip ir visada, atsilieka nuo realijų. Bandoma kovoti ne su problemų priežastimis, o su pasekmėmis. Tai dažniausiai yra beprasmiškas užsiėmimas.