Šią savaitę „Vakaro žinios“ daugiausia dėmesio skyrė KGB voratinkliui, apraizgiusiam Nepriklausoma vadinamą Lietuvą. Atskleidėme senosios KGB gvardijos veiklos metodus, šantažą, nusikaltimus. Svarbiausia - privertėme skaitytojus kitaip pažvelgti į šiandien aukščiausiuose postuose jau ne sėdinčius, bet susodintus asmenis. Tampomas už virvučių marionetes, tarnaujančias lėlių teatro šeimininkui. O kaip į tai reagavo valdžia? Sutartina tyla. Abejingumu, kuris, šiuo atveju, net yra nusikalstamas.
Prisimenate tokį Tolstojaus pasakos apie Buratiną personažą - Karabasą Barabasą? Vyresnio amžiaus, pikto būdo vyras, gąsdinęs lėles ne tik savo ilga barzda, bet ir neapsakomu godumu. Lėlės-marionetės pasiduodavo despoto Karabaso įtakai, stropiai vykdydavo jo užduotis. Vaidindavo.
Ar neatrodo, kad mes visi vaidiname šiame absurdo teatre? Ne tik KGB ar kitų užsieno spec. tarnybų statytiniai - tiesiogiai paklūstantys šeimininkui, bet ir sutartinai tylinti liaudis? Matome klastą, neteisybę, melą - ir nereaguojame. Arba vaidiname, kad nematome. Kad nieko nevyksta. Verslininkai tyli, bijodami mokesčių, pedagogai - nebetikintys savo jėgomis, valdininkai - drebantys, kad jų niekas nepajudintų, o kultūros žmonių širdys, tikiu, plyšta... Tačiau to irgi niekas nemato. Nesame akli ir kurti - tiesiog nenorime nei matyti, nei girdėti. Liekame abejingi arba renkamės geriau nežinoti.
Istorija apie Buratiną, kaip ir lemta pasakoms, baigėsi gerai. Karabaso Barabaso teatras žlugo, kai lėlės išsibėgiojo. Tik, deja, mes gyvename visai ne pasakoje. Lietuva irgi jau baigia išsilakstyti. Tačiau mūsų istorija nebūtinai baigsis gerai.
P.S. Kitą savaitę pašto dėžutėse ir prekybos vietose rasite savo mylimas „Vakaro žinias“. Gal mažiau skandalingas, šokiruojančias, nei šią savaitę, nes neetatinį spec. korespondentą Vitą Tomkų išleidome atostogų.