Pavasaris mėgsta šventes. Jau pats pavasaris yra šventė. Atbudimas. Atgimimas. Grįžta Tėvynėn paukščiai emigrantai. Čiulba, džiaugiasi, ieško poros, lizdo. Medžiai krauna pumpurus, džiaugiasi. Tik šernams ir žolei paskelbtas karas. Šernai laksto po apkasus, besislapstydami nuo kulkų. Žolei kas ne diena - tai Pirčiupiai ar Klepočiai.
Pavasarį kvailio rankose degtukas yra kone masinio naikinimo ginklas. Kvailys su degtuku yra toks pat pavojingas, kaip ir dažnas „protinguolis”, turintis atominę ar kitokią didelę bombikę. Ir vienas, ir kitas gąsdina žmones, šalis, gamtą. Žinoma, „atomininkai” dar kažkaip įsiklauso į kitų nuomonę ir, pamosikavę bombike kurį laiką, vėl ją padeda į stalčių. O va „degtukininkai” - šie vietinės reikšmės karo prieš gamtą kurstytojai ar tiesiog idiotai - iš savo slėptuvių išlenda kiekvieną pavasarį vos aptirpus sniegui ir šiek tiek pradžiūvus žemei. Kažkokie pseudoagronomai jau prieš daugel metų „atrado”, kad pernykštės žolės deginimas - tai tiesiog sėk-mingo ūkininkavimo „laidas” ar net visas „kabelis”. Atseit ugnis sunaikins visus kenkėjus, ir šviežia žolė žels iki bambos, ir rudeninis derlius bus kaip iš gausybės rago. Šituos pseudoagronomų „atradimus” greitai pasigavo „degtukininkai”, mėgstantys prie ugnelės pasišildyti ir labai nekenčiantys kenkėjų. Jie dažnai net nesupranta, kad patys didžiausi kenkėjai yra jie patys; o gal ir supranta, tik apsimeta.
Kare kaip kare
Retsykiais eidami į „karą” ir per daug paėmę „ant drąsos” jie, „degtukininkai”, supleška pernykštėje žolėje drauge su savo „kuruojamais” vabaliukais. Daugelis žmonių (aš irgi tarp jų) dažnai net nežino, ko jiems tokiu metu labiau gaila - ar žuvusių vabaliukų, ar ant savo rankomis sukrautų laužų uždususių „kuratorių”. Būna, kad supleška ir trobesiai - namai, kluonai, tvartai. Na, jei tie trobesiai buvo (jau - buvo) padegėjo, tai... lietuviai turi visai neblogą priežoduką: ko norėjo, tą ir gavo. Bet dažnai nukenčia visai nekalti kaimynai, mylintys ir vabaliukus bei visą kitą gamtą - ir bėgiojančią, ir skraidančią, ir žaliuojančią. Dažnai „moderniųjų ūkininkų” sukelti laukų gaisrai persimeta ir į miškelius bei miškus. Jei žiemą ugniagesiai laksto po visą Lietuvą gesindami gaisrus, sukeltus piliečių velniaižin kokį mėšlą deginančių vietoj normalaus kuro, jei žiemą pagrindiniai ugniagesių „klientai” būna landynėse besišildantys asocialūs asmenys bei šiaip girtuokliai, tai pavasarį jie neatsigina sumautų žolės degintojų - gaisrininkų vandens autocisternos pavasariais kone budi laukuose. Ir taip metų metais.
Žadamos didesnės „premijos”
Per penkerius pastaruosius metus „žolėje” žuvo 10 žmonių. Pernai ugniagesiai „plauti” žolės važiavo daugiau nei 2600 kartų. (Velnias, kokie „gražūs” skaičiai.) Kiekviena tokia ugniagesių „ekskursija” į ugnies siaubiamus laukus kainuoja nemenkus pinigus. Bauda už gaisro sukėlimą gal ir nėra labai menka (800 - 1000 Lt), bet argi ji atpirks specialiųjų tarnybų išlaidas ir gamtai padarytą žalą? Vargiai. Tad aplinkosaugininkai su savo ministru nusprendė (ot man tai patinka) „degtukininkams” gerokai padidinti „premijas”: baudos už gamtai padarytą žalą dabar bus vertinamos trimis tūkst. Lt/h (baudos už gaisro sukėlimą nesikeis - kol kas nesikeis). Mane tik vienas dalykas neramina: ministerija sako, kad, jei „degtukininkas” nepagautas, tai už atviroje vietoje deginamą pernykščią žolę turės atsakyti sklypo savininkas. Čia gali atsitikti nemažai bėdų. Aš, turėdamas „piktumą”, padegsiu kaimyno sklypą ir iškviesiu aplinkosaugininkus (beje, juos galima kviesti ir bendruoju pagalbos numeriu 112) - te jį, rupūžę, baudžia pagal visą įstatymo griežtumą, tai pasijuoksiu. Žinoma, nesu garantuotas, kad jis man ryt poryt neatsimokės tuo pačiu (ir taip visą pavasarį, ir taip kiaurus metus, ir taip visą likusį gyvenimą).
Vietoj vilties
Kaip sako tautos išmintis, nėra to blogo, kad neišeitų... Taip ir čia: nesvarbu, kad kenkiame gamtai ir patys sau, bet užtat pavasariais degančią Lietuvą galima matyti net iš kosmoso. Įsivaizduojat, skrenda du marsiečiai ir vienas klausia kito: kas ten, Žemėje, taip šviečia? Tai - Lietuva, - atsako jam kolega. Puiki reklama mūsų šaliai. Galime didžiuotis drauge su marsiečiais. Kol kas.
Pavasaris mėgsta šventes. Jau pats pavasaris yra šventė. Atbudimas. Atgimimas. Grįžta Tėvynėn paukščiai emigrantai. Čiulba, džiaugiasi, ieško poros, lizdo. Medžiai krauna pumpurus, džiaugiasi. Tik šernams ir žolei paskelbtas karas. Šernai laksto po apkasus, besislapstydami nuo kulkų. Žolei kas ne diena - tai Pirčiupiai ar Klepočiai.
Pavasarį kvailio rankose degtukas yra kone masinio naikinimo ginklas. Kvailys su degtuku yra toks pat pavojingas, kaip ir dažnas „protinguolis”, turintis atominę ar kitokią didelę bombikę. Ir vienas, ir kitas gąsdina žmones, šalis, gamtą. Žinoma, „atomininkai” dar kažkaip įsiklauso į kitų nuomonę ir, pamosikavę bombike kurį laiką, vėl ją padeda į stalčių. O va „degtukininkai” - šie vietinės reikšmės karo prieš gamtą kurstytojai ar tiesiog idiotai - iš savo slėptuvių išlenda kiekvieną pavasarį vos aptirpus sniegui ir šiek tiek pradžiūvus žemei. Kažkokie pseudoagronomai jau prieš daugel metų „atrado”, kad pernykštės žolės deginimas - tai tiesiog sėk-mingo ūkininkavimo „laidas” ar net visas „kabelis”. Atseit ugnis sunaikins visus kenkėjus, ir šviežia žolė žels iki bambos, ir rudeninis derlius bus kaip iš gausybės rago. Šituos pseudoagronomų „atradimus” greitai pasigavo „degtukininkai”, mėgstantys prie ugnelės pasišildyti ir labai nekenčiantys kenkėjų. Jie dažnai net nesupranta, kad patys didžiausi kenkėjai yra jie patys; o gal ir supranta, tik apsimeta.
Kare kaip kare
Retsykiais eidami į „karą” ir per daug paėmę „ant drąsos” jie, „degtukininkai”, supleška pernykštėje žolėje drauge su savo „kuruojamais” vabaliukais. Daugelis žmonių (aš irgi tarp jų) dažnai net nežino, ko jiems tokiu metu labiau gaila - ar žuvusių vabaliukų, ar ant savo rankomis sukrautų laužų uždususių „kuratorių”. Būna, kad supleška ir trobesiai - namai, kluonai, tvartai. Na, jei tie trobesiai buvo (jau - buvo) padegėjo, tai... lietuviai turi visai neblogą priežoduką: ko norėjo, tą ir gavo. Bet dažnai nukenčia visai nekalti kaimynai, mylintys ir vabaliukus bei visą kitą gamtą - ir bėgiojančią, ir skraidančią, ir žaliuojančią. Dažnai „moderniųjų ūkininkų” sukelti laukų gaisrai persimeta ir į miškelius bei miškus. Jei žiemą ugniagesiai laksto po visą Lietuvą gesindami gaisrus, sukeltus piliečių velniaižin kokį mėšlą deginančių vietoj normalaus kuro, jei žiemą pagrindiniai ugniagesių „klientai” būna landynėse besišildantys asocialūs asmenys bei šiaip girtuokliai, tai pavasarį jie neatsigina sumautų žolės degintojų - gaisrininkų vandens autocisternos pavasariais kone budi laukuose. Ir taip metų metais.
Žadamos didesnės „premijos”
Per penkerius pastaruosius metus „žolėje” žuvo 10 žmonių. Pernai ugniagesiai „plauti” žolės važiavo daugiau nei 2600 kartų. (Velnias, kokie „gražūs” skaičiai.) Kiekviena tokia ugniagesių „ekskursija” į ugnies siaubiamus laukus kainuoja nemenkus pinigus. Bauda už gaisro sukėlimą gal ir nėra labai menka (800 - 1000 Lt), bet argi ji atpirks specialiųjų tarnybų išlaidas ir gamtai padarytą žalą? Vargiai. Tad aplinkosaugininkai su savo ministru nusprendė (ot man tai patinka) „degtukininkams” gerokai padidinti „premijas”: baudos už gamtai padarytą žalą dabar bus vertinamos trimis tūkst. Lt/h (baudos už gaisro sukėlimą nesikeis - kol kas nesikeis). Mane tik vienas dalykas neramina: ministerija sako, kad, jei „degtukininkas” nepagautas, tai už atviroje vietoje deginamą pernykščią žolę turės atsakyti sklypo savininkas. Čia gali atsitikti nemažai bėdų. Aš, turėdamas „piktumą”, padegsiu kaimyno sklypą ir iškviesiu aplinkosaugininkus (beje, juos galima kviesti ir bendruoju pagalbos numeriu 112) - te jį, rupūžę, baudžia pagal visą įstatymo griežtumą, tai pasijuoksiu. Žinoma, nesu garantuotas, kad jis man ryt poryt neatsimokės tuo pačiu (ir taip visą pavasarį, ir taip kiaurus metus, ir taip visą likusį gyvenimą).
Vietoj vilties
Kaip sako tautos išmintis, nėra to blogo, kad neišeitų... Taip ir čia: nesvarbu, kad kenkiame gamtai ir patys sau, bet užtat pavasariais degančią Lietuvą galima matyti net iš kosmoso. Įsivaizduojat, skrenda du marsiečiai ir vienas klausia kito: kas ten, Žemėje, taip šviečia? Tai - Lietuva, - atsako jam kolega. Puiki reklama mūsų šaliai. Galime didžiuotis drauge su marsiečiais. Kol kas.
Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
