Valdžią piliečiai renka, kad ši bent jau stengtųsi išspręsti žmonių problemas, tačiau, pasirodo, ši išrado naują funkciją - pasityčiojimą. Argi nesijaus įžeistas mokytojas, iš paties Seimo pirmininko išgirdęs viešai išsakytus žodžius, esą mokytojai turėtų būti solidarūs su visais pedagogais, mat mokytojas gauna didesnę algą nei universiteto docentas. Lyg tai, kad docentas mažai uždirba, irgi nebūtų problema...
Išrinktųjų reziumė: tylėkit, kentėkit ir būkite solidarūs.
Mielieji Seimo nariai, o kada jūs solidarizuositės su visa Tauta? Gal užteks jums prabangių automobilių nuomos, kanceliarinių lėšų, iš kurių jau nebežinote ką pirkti. Parodykite solidarumo pavyzdį, mes mielai susiveršime diržus, nes matysime, kaip smarkiai stengiatės.
Neseniai paskelbtame Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro tyrime akcentuojama, kad mokytojų darbo krūvis vis dar išlieka problema. Žinoma, tai baisiai „natūralu“, juk regionuose mokytojai - kad surinktų krūvį - dažnai priversti važinėti per kelias mokyklas. Mokinių skaičius mažėja, kaimai nyksta. Tiesa, čia tikriausiai irgi ne vykdytos politikos rezultatas. Valdžios nuomone, mes patys kalti, kad taip smarkiai emigravome.
Susidaro įspūdis, kad valdžia aplink skleidžia tik cinizmą. Ir kaip piliečiui jaustis, kai šis suvokia, kad nesprendžiamos jo problemos, atvirkščiai, nuvertinamos. Tai yra labai svarbus faktas žmogaus apsisprendimui, ką jam toliau daryti gyvenime, ar likti savo šalyje, ar emigruoti. Ar kurti šeimą šalyje, kurioje svarbiausias matas yra žmogus, ar likti ten, kur žmogus nėra toks svarbus.
Iki šiol mūsų politikai it karštą bulvę mėto savo atsakomybę ir rodosi pirštais. Kokią išvadą daryti? Tik vieną - kad nėra nuoseklios politikos, orientuotos į žmogų.