1 nuotr.Ar kada bandėte sau atsakyti į klausimą, kodėl žmonės tyčiojasi vieni iš kitų? Atsakymas lyg ir paprastas - nes patys jaučiasi nevisaverčiai, taip bando įrodyti savo dominavimą, siekia asmeninių tikslų ar panašiai.
Nors kova su patyčiomis tokia pat sena, kaip pasaulis, vargu ar jas pavyks kada nors įveikti. Visuomenė jau pernelyg įpratusi virtualiai komentuoti, pilstytis purvais, nes tai kur kas lengviau daryti nei išsakyti pamatuotą kritiką tiesiai į akis. Patyčios žeidžia - vieni žmonės dėl to negali miegoti naktimis, kiti jau priprato prie komentarų, užsiaugino „storą odą“ ir nebekreipia dėmesio. Kas dėl to keičiasi? Ogi nieko. Žmonių pykčio dėl to nesumažėjo.
Tačiau galima pastebėti ir dar vieną aspektą - patyčios daliai žmonių tampa pramoga. Kaip smagu ką nors blogo pasakyti apie kitą , o pačiam pasijusti šventam. Šis reiškinys aktualus nuo turgaus prekeivių iki aukščiausių politikų. Kaip dažnai mes pamirštame pagrįstą kritiką ir kaip dažnai leidžiame skleistis pykčiui. Patyčios tapo norma net Seime, šou pasaulyje, ką jau kalbėti apie mokyklas. Tiesą sakant, projektai, akcijos prieš patyčias darosi koktūs, ne todėl, kad jie nė kiek neveiksmingi. Tiesiog kova su patyčiomis turi vykti kasdien. Įvairios deklaracijos, projektai, suguldyti ant popieriaus, ir lieka popieriuje. Keičiasi tik tai, kas mūsų galvose - tai mąstymas. O mąstyti pirmiausia moko šeima, paskui mokykla. Ar moko kas nors ne tik dėstomų dalykų teorijos, praktikos, bet ir apie tai, kaip tiesiog stengtis būti geru žmogumi ir kokią grąžą iš to galima gauti. Kas nors atsakytų: „Gera širdelė, plika ...“ Save pateisinti visuomet rasime priemonių, tačiau galima rasti daugybę argumentų, kodėl apsimoka būti taktiškam ir kantriam. Aišku viena: žmogus negali paniekinti kito, jei neniekina savęs.
