Kad patyčios yra mūsų gyvenimo dalis ir visuomenės vystymosi variklis (VVV), supranta ne tik suaugėliai, bet ir pienburniai, kurių, deja, pasitaiko ir ne tarp vaikų. (Atseit nesityčiodamas pastebėsiu, kad lenkams pavardėse neleidžiama rašyti dvigubos „vė”, o aš be jokių rėmų rašau tris „vė” išsyk; tiesa, jos visai padorios - bent jau mūsų abėcėlės atžvilgiu.)
Lietuvoje labai madingos įvairiausio plauko akcijos. Nesvarbu, ar tas plaukas šukuojamas paplaukiui, ar prieš plauką. Tokia būna ir tų akcijų „pareiga”: akcijos dažnai neturi jokių akcijų, o jos - nei finansinės, nei turtinės išraiškos. Pavyzdžiui, akcija „Veiksmo savaitė BE PATYČIŲ” yra neįkainojama pinigais, nes jos paskirtis - šviesti, mokyti, ugdyti, įkalti žmogui ar žmogeliui į tą vietą, kurioje turėtų būti galva, vieną ar kitą gerumo vinį, padėsiančią prisiminti (jeigu galima prisiminti tai, ko niekada nežinojai) debiluojančiam jaunam ir senam čiabuviui, kad nereikia daryti su greta gyvenančiu Lietuvos piliečiu ar pilietuku to, ko nenorėtum, kad su tavim darytų kažkas kitas. Bet kodėl tik savaitė? Kodėl ne metai, ne visas gyvenimas? Prevencinis pagrūmojimas piršteliu - nu nu nu - nieko nereiškia; arba reiškia: pakentėkit, gyvenimo bendrakeleiviai, bent jau vieną savaitėlę, o paskui vėl vienas kitą pjaukit be peilio ir tyčiokitės iki soties. Žinoma, tokios akcijos labai primena Kovo 8-ąją, tik ji skirta moterims ir trunka septyniskart trumpiau - tik vieną dieną, kuo daugelis visiškų besmegenių itin džiaugiasi.
Patarimai ir rekomendacijos
Tyčiotis PAPRASTAI jau nemalonu net ir besityčiojančiajam. Tyčiotis šiais laikais reikia subtiliau ir rafinuočiau nei prieš šimtmetį, pusamžį, pernai ar vakar. Kolegos, juk gyvenimas nestovi vietoj, o - darsyk priminsiu - tikros patyčios TIKRAI yra visuomenės vystymosi variklis, tik reikia stengtis būti ne patyčių objektu, o patyčių generatoriumi. Tarkim, tu esi ketvirtokas. Strazdanotas. Mažo ūgio. Negražus ar tiesiog bjaurus. Gyveni be tėvo (jis pasityčiojo iš gyvenimo ir išėjo į juodą tolumą); gyveni su motina, iš kurios kasdien tyčiojasi girtaujantys svetimi vyrai; gyveni su savim, iš kurio tyčiojasi tavo bendraklasiai ir vyresniokai; net mokytojai. Nesimelsk nei dievui, nei šėtonui, kad tiems tyčintojams kas nors atsitiktų.
Tik mokykis. Skaityk leninus, ir dar dusyk mokykis. Vėliau atsigriebsi su kaupu; gaus SAVO ir tas TAVO kaimyno Jonas, kuris šeštoj klasėj tau praskėlė lūpą, ir ta gražuolė seniūno Rūta, kuri per išleistuves nėjo su tavim šokti, ir abu jų tėvai (beje, m-los direktorius - irgi), gulinėję su tavo girta motina. Atmink: tik gerai besimokydamas, mielas mokiny, tu atsikratysi patyčių - tiesa, vėliau; o kitąsyk ir pats galėsi iš ko nors pasityčiot - nesvarbu, kad TAI labai panašu į kerštą. Na, o jei dorai įvaldysi tyčiojimosi meną ir išmoksi tyčiotis ne tik iš konkrečių asmenų, bet ir iš tautos bei valstybės, tai gali tapti net seimeriu ar ministru; ar bent jau aukštos prabos valdininku (kita vertus, net menkas savivaldybės biurokratas, nejudindamas nė pirštelio - būtent nejudindamas - gali tapti dideliu žmogum ar tiesiog pasityčiojimo meistru ir maniaku). Tuomet tavo šimtaprocentinėj kriminalinėj VEIKOJ niekada nebus nusikaltimo sudėties.
Instrukcijos ir direktyvos
Instrukcijos man, savivaldybėje reziduojančiam tyčiojimosi maniakui, yra tikras nektaras. Žinot, kokių ateina žmonių teisybės ieškoti? Turiu pripažinti, kad dažniausiai teisybės ieškotojai ir yra teisūs. Bet... pala, vaikučiai. Už teisybę visuomet aukščiau yra instrukcijos. Tos sumautos instrukcijos Europos Sąjungos direktyvų pagrindu yra sudarytos, išpuoselėtos ir išnešiotos mūsų žymiausių biurokratų (pavardės prokurorams žinomos). Va, ČIA tikras patyčių ir pasityčiojimų inkubatorius. Perfrazuojant vieną rusų liaudies patarlytę, galime drąsiai pasakyti, kad „ko siekėme, tam ir laižome”. Jei dorai seksime ES direktyvų, dorai išmoksime ir tyčiotis. Ir ne tik iš vaikų, ne tik iš suaugėlių, ne tik iš tautų, valstybių ir jų vadovų, gyvūnų, klimato, naudingųjų iškasenų ir t. t., bet ir iš tautinio Švietimo, tautinės Kultūros ir apskritai gyvenimo.
Vietoj atsiprašymo
Mieli Lietuvos vaikai. Nesupraskite tiesmukai to, apie ką dėdė rašė. Bet... niekados nesityčiokit. Nei iš savęs. Nei iš savo draugo. Iš valstybės - irgi. Kritikuokit, bet nesityčiokit. Nes valstybė be jūsų, vaikų, - nulis; o valstybė su žalojamais patyčiomis vaikais - dar žemiau. Juodas minusas.
