Šiais technologijų laikais nesistebime, kad vis daugiau dokumentų, registracijų ir krūva kitokios biurokratijos keliasi į elektroninę erdvę. Ir dėl to pykti visai neturėtume, jeigu ne vienas „bet“. Tas popierizmo perkėlimas, kaip buvo galima tikėtis, neslysta kaip peiliu per sviestą. Štai 2015-ųjų pabaigoje buvo skelbta, kad ligoniams gydytojai išrašinės elektroninius receptus, tačiau, pavyzdžiui, aš iki šiol nesu gavusi nė vieno tokio (matyt, reikia džiaugtis, kad nesu ligonė).
O šiemet jau trimituojama, kad santuokos, gimimo ir mirties liudijimai taip pat persikraustė į internetą... ir rezultatas toks pats. Vieni negali prie duomenų bazių prisijungti, kiti nežino, ką prisijungus daryti. O iš paprasto žmogaus kaip reikalavo popieriuko, taip reikalauja. Štai, pavyzdžiui, įsigijus butą, šilumininkams reikia pateikti pažymą, kas tame bute gyvena. Tai kodėl negalite patys pasižiūrėti, jeigu visi popieriukai suarchyvuoti internete? Ogi todėl, kad negalime prisijungti. Taigi popieriuką nori nenori vis tiek teks išsiimti. O kas gali garantuoti, kad nuėjus į kitokią kontorą seno sukirpimo moteriškė iš mūsų nepareikalaus vaiko gimimo liudijimo? Gal nemokės prisijungti, gal patingės, o gal tiesiog neveiks jos internetas? Kas dėl to bus kaltas? Aišku, kad žmogus, kuris neturi popieriuko. Kas dėl to kentės? Tas pats žmogus.
O pikčiausia dėl viso šito, kad į tas elektronines sistemas sūdomas milijonas po milijono. Mūsų visų pinigų. Tai gal vertėtų iš brokuotų sistemų kūrėjų ar užsakovų išskaičiuoti tas lėšas ir tik tuomet kurti naują e.sistemą? Tuomet ir paprasta liaudis ne taip piktintųsi, kad atėjus prie langelio tenka kaip L.Gaidajaus komedijos herojui Petuchovui įrodinėti, kad iš tikrųjų esi gyvas.