Jungtinių Tautų užsakymu parengtoje Pasaulinėje laimingumo ataskaitoje juodu ant balto parašyta, kad nuo laimingiausia pasaulio šalimi pripažintos Norvegijos atsiliekame vos 51 pozicija ir užimame 52 vietą net tarp 155 tyrimo metu vertintų pasaulio valstybių.
Tokios žinios objektyvumu galima tikėti, galima netikėti - kaip ir horoskopais. Tačiau, paanalizavus laimingųjų lentelę, laimės pojūtis tarsi angeliukas basomis kojytėmis nubėga per krūtinę - emigracijos ir augančių kainų nuosekliai stekenama Lietuva pagal laimės indeksą lipa ant kulnų net Tekančios Saulės šalimi vadinamai Japonijai (51 v.), lenkia artimiausias kaimynes Latviją (54 v.) ir Estiją (66 v.). Tiesa, pasitempti dar yra kur - pagal laimės indeksą mus kol kas tebelenkia ir tokios šalys kaip Trinidadas ir Tobagas (38 v.), Uzbekistanas (47 v.) ar konservatorių nuolat keiksnojama Rusija (49 v.). Ar būsime laimingesni šioje ataskaitoje aplenkę ir jas? Ko gero, ne. Greičiausiai neatsitiktinai sakoma, jog laimė - ne tikslas, o kelionė į tikslą. Tikroji laimė yra nematoma ir dažniausiai įvardijama visai kitais vardais: sveikata, buvimu kartu su mylimu žmogumi, džiaugsmo ašaromis, kurias išspaudžia tėvai, matydami besišypsančius vaikus. Iš kiekvieno mūsų laimės, o ne iš kažkokio BVP ar kitų skaičių ir susideda tikroji laimės samprata. Laimė visad yra šalia, tereikia jai atverti langus ir duris. Tereikia išmokti džiaugtis, jog šiandien esame sveiki, kad dar daug mūsų artimųjų yra čia, o ne anapus. Tereikia pajusti, kad laimės hormonais kiekvieno iš mūsų pasaulėlyje lyti pradeda tada, kai sukuriame mažą stebuklą brangiam žmogui ir priverčiame spindėti jo akis. Laimingi yra tik tie, kurie sugeba pajusti laimę čia ir dabar, o ne ima ilgėtis tos nematomos laimės, kai ji purpteli ir dingsta.