1 nuotr.Šiemet man sukako 25-eri. Lygiai tiek, kiek laiko Lietuva džiaugiasi Nepriklausomybe. Tik Lietuva šiemet savo dvidešimt penkerių metų sukaktį šventė aštuoniomis dienomis anksčiau nei aš. Taigi tiek ji yra vyresnė už mane. Visus šiuos metus didžiuodamiesi Lietuvos politikai ir visuomenininkai linksniuoja skambų žodį - demokratija. Tačiau gal todėl, kad esu aštuoniomis dienomis jaunesnė ar dėl kokių kitų priežasčių man ši lietuviška demokratija vis labiau nepatinka.
Antrajame Konstitucijos straipsnyje parašyta, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta. Supraskime, kad tai ir yra didžioji demokratija. Tačiau kur ji pasimetė šiandien?
Politikai kasdien skaičiuoja, kiek socialinių būstų galėsime atiduoti pabėgėliams iš karo siaubiamų šalių. Kiek galėtume jiems pasiūlyti pinigų per mėnesį, kad tik atvyktų į mūsų apdainuotą šalį? Gal kokius 600 eurų? Dėl šios sumos man gėda prieš pensininkus ir MMA uždirbančius tėvus, negalinčius vaikų išleisti į darželius.
Bet ir tiek negana pabėgėliams. Jie nori aukso rūmų, tad Lietuva jiems - ne pakeliui. Tai politikai sugalvos, kaip privilioti. Naktimis nemiega, planus kurpia, kaip motyvuoti pabėgėlius, kaip padaryti, kad Lietuvoje jiems būtų gera, kad jie norėtų čia atvažiuoti, gyventi, auginti vaikus. Man gėda, kad politikams per 25 metus nesinorėjo pritraukti 700 000 lietuvių, kurie iki šiol dienas leidžia emigracijoje, ilgėdamiesi Lietuvos. Man gėda, kad svetimšaliai tapo svarbesni nei savi piliečiai. Kad jie rūpi labiau nei alkstantys pensininkai, nei darželinukai, nei mokyklinukai, kurie Lietuvos regionuose vis dar turi naudotis lauko tualetais. Ar dėl to politikams nė kiek ne gėda? Net pelėdai savi vaikai arčiausiai širdies...
