Paršiukas nė juodžiausiam sapne neregėjo, kad po keturių mėnesių nerūpestingo kriuksėjimo ir vaišinimosi hormonų jovalais taps kiaule per visą gardą. Lygiai taip pat kaip nemanė ir viščiukas, kirsdamas „stebuklingą” lesalą, kad akimirksniu virs didžiule višta. Gal turtinga hormonų mėsos pramonė ką nors įkvėps kurti pasakas su nelaiminga pabaiga?

Grįžtant į realybę derėtų paminėti, kad parduotuvėse šviežia vištiena ar kiauliena, taip traukianti mėsėdžių akį, dažnai tėra hormonų ir įvairių priedų bomba. Įvairios tarnybos, kontroliuojančios maisto kokybę, teigia, kad viskas atitinka normas. Kyla klausimas: kas šiuolaikinėje maisto pramonėje yra norma? Sintetiniai maisto priedai jau seniai ja tapę. Nesveikas maistas sukelia ligas, o jos - irgi norma, ar ne?

Jau su žiburiu ieškome natūralaus maisto pas ūkininkus, turguose, tačiau kokia visuomenės dalis tam turi laiko? Ekologiškas maistas brangus, ir jis labai sėkmingai iškeliauja į užsienio rinką. Tuo tarpu mes galime tenkintis per keturis mėnesius išaugintos kiaulės ar vištos (ar bent višta turėjo laiko suvokti esanti paukštis?) mėsa.

Verslui nerūpi, kiek jo sukuriama produkcija sveika, čia svarbu laikas ir pinigai. O kodėl gi ne, kai „stebuklingos” mėsytės realizuoti niekas nedraudžia. Valgykime į sveikatą!