Per daugiau nei du dešimtmečius apimantį Nepriklausomybės laikotarpį išmokome daug. Ne viskuo galime didžiuotis, mat yra dalykų, kurių mokytis nereikėjo. Tačiau vieno - svarbiausio - vis dar neįsisavinome - kaip švęsti reikšmingiausią Lietuvos valstybės šventę.
Paradoksalu tai, kad po daugybės metų priespaudos, draudimų, nurodymų šiandieną turėdami visišką laisvę elgtis, kaip nori mūsų širdis, patys supančiojome save į neva nederamo elgesio normas. Pasirodo, laisvoje Lietuvoje žygiuoti gimtąja žeme nešant Trispalvę ir skanduojant Lietuvos vardą, tikėtina, bus peržengtos padorumo ribos. Tačiau jei patys savoje šalyje baiminamės garsiai skelbti tautiškumą, kaip galime tikėtis, kad jį pastebės visas pasaulis?
Taip, per Nepriklausomybės metus viena tikrai išmokome, o tiksliau - atsinešėme iš sovietmečio kaip relikviją - begalinį nuolankumą, baimę išsišokti. Santūrumas, žinoma, dorybė, tačiau santūriai minint Nepriklausomybės dieną prie televizoriaus kilnojant stikliuką tautiškumo neišlaikysi, juolab jo nepaskleisi. O išėję į gatves, galbūt bent kartą pasauliui pasirodytume kaip savo šaknimis besididžiuojanti tauta, o ne nuolankiai sekanti Vakarų pėdsakais nutautėjusi šalis.
