Čia aš ne apie suklestėjusį Lietuvoje liguistą vartotojiškumą. Ne, palyginti su nemokama (nors kartais ir visai nepigia) riestainio skyle norisi viešuosius pirkimus. Jie irgi suklestėjo. Tiksliau, suklestėjo tie, kurie viešai, bet dažnai ne visai sąžiningai perka ir parduoda. Valstybės atliekami pirkimai yra toks fenomenalus reiškinys, kai į kišenę pinigą gali įsidėti ir tas, kuris pirkimą vykdo.
O juk toks gražus žodis - „viešieji“. Lietuvoje viešumas pradėtas sieti su modernumu turbūt dar Michailo Gorbačiovo perestroikos laikais. Deja, kaip tada viešumas buvo ribotas, taip ir dabar, ypač pirkimų atvejais. Vietoje modernumo matome paprastą korupciją, ji tik truputį įmantresnė nei tarybiniais ar caro laikais. Taip po Lietuvą pasklinda „auksinių šaukštų“ ir kitokios legendos. Kitais atvejais, kai korupcijos gal ir nėra, gali būti nupirktas visiškas šlamštas, riestainio skylė. Jei perki šlamštą už vieną centą, tai nėra sutaupymas, nes šlamšto vertė lygi nuliui.
Taigi yra dvi blogybės - „auksiniai šaukštai“ (dėl korupcijos) ir riestainio skylės (dėl neūkiškumo). Pasekmes dažnai matome tiesiog gatvėje, kai žengiame per neseniai klotas, bet aptrupėjusias plyteles. Sistema neveikia, tačiau ji vis tiek ginama, prisidengiant skaidrumo vėliava, nors nėra skaidraus turinio. Įnešti šiek tiek sveiko proto lyg ir nebūtų sunku. Negi organizacijoje, perkančioje pieštukus ar popierių, nėra žmogaus, galinčio pažiūrėti, kiek jie kainuoja paprastoje parduotuvėje? Deja, jei toks žmogus atsiras, jis nenueis į parduotuvę ir nenupirks pieštukų. Vietoj to organizacija gaiš laiką, sugadins daug popieriaus. Pieštukai ją galų gale pasieks. Geriausiu atveju jie bus niekam tikę ir pigūs. Blogiausiu atveju - niekam tikę, bet „auksiniai“.