Šią savaitę per visas TV žinias žinių vedėjai susirūpinusiais veidais pasakojo, kurie Lietuvos europarlamentarai esą dirbo gerai, o kurie - blogai, be to, paaiškėjo, jog kai kurie visai nieko nedirbo. Dar juokingiau tokias tendencijas aiškino valdiški politologai, rypavę apie „lietuvišką provincialumą“, nes (o siaube!) niekas Lietuvoje nesidomi Europos Parlamento veikla...
Tikrovė, kaip visada, gyvena savo gyvenimą, nepriklausomą nuo mūsų politologų pagraudenimų. Europos Parlamentas, kasmet beprasmiškai ištratinantis vagonus eilinių europiečių pinigų, iš tikrųjų buvo sukurtas ne tam, kad jame kažkas kažką prasmingo dirbtų. Tai yra tipiška demokratijos imitavimui skirta institucija, nuolatinė Briuselio-Strasbūro maršrutu keliaujanti viešųjų ryšių akcija, siekiant naivesniems piliečiams įteigti, kad „demokratija brangiai kainuoja“ ir jų „balsas yra svarbus“.
Jokių sprendimų EP nepriima, jokios įtakos bet kurio eilinio europiečio gyvenimui neturi. Visi svarbiausi sprendimai, įskaitant ir pinigų dalybas tarp ES narių, priimami Europos Komisijoje, šiek tiek paderinant esminius klausimus ES viršūnių susitikimų metu.
Todėl „lietuviškas provincialumas“, šiuo atveju, yra gerokai racionalesnis už pseudoeuropietišką entuziazmą.
Visi mūsų „dirbantys“ ar „nedirbantys“ europarlamentarai šioje milžiniškoje biurokratinėje mašinoje, kuri kažkodėl vis dar vadinama „Europos Sąjunga“, turi tik vienintelę galią: pasigerinti arba pasibloginti savo gyvenimus. Pasigerinsi, jeigu giedosi viename chore su visais pyškinant eilinę beprasmišką rezoliuciją. Pasibloginsi, jeigu mėginsi prieštarauti unitariniams „didžiųjų“ valstybių užmojams ar siekiams „apženyti“ visas šiais laikais išrastas lytis. Visais kitais klausimais daug didesnę įtaką eilinių europiečių gyvenimui turi kokia nors Muilo burbulų pūtėjų asociacija.