Lietuvoje tiek daug bėdų ir neteisybės, kad gali nusvirti rankos. Ir visgi aš matau vilties spindulėlį. Viltį suteikia ne ekonomistų prognozės ar makroekonominiai rodikliai. Viltį matau mokytojuose. Dar ne taip seniai Lietuvoje būdavo kalbama, jog būti pedagogu gėda. Mat atlyginimai maži, o kartu ir socialinis statusas žemas. Iš tiesų gėda yra gyventi valstybėje, kurioje taip kalbama. Stereotipinis mokytojo įvaizdis buvo toks - pagyvenęs, jokio kito darbo negalintis surasti žmogus.
Vakar Vyriausybėje buvo apdovanoti geriausi 2012 m. Lietuvos mokytojai. Jie griauna mitą, neva pedagogas yra nusivylęs gyvenimu, nuobodžius dalykus dėstantis žmogus. Jie ir suteikia viltį. Tikiuosi, kad neklystu manydamas, jog požiūris į mokytoją Lietuvoje apskritai keičiasi. Prireikė daugybės ginčų ir netgi streikų, bet mokytojai iškovojo padoresnius atlyginimus.
Tik keista, jog reikėjo kovoti dėl elementarių dalykų. Jei valstybės vyrai matytų toliau savo nosies, jie ir be kovos būtų atidavę mokytojams tai, kas priklauso. Pas mus svarbiausiais žmonėmis laikomi politikai, verslininkai ar ekrano veidai, tačiau yra daug svarbesnių darbų.
Politikai ir verslininkai tik pasinaudoja pagrindu, kurį sukuria piliečius ugdančios asmenybės, tai yra mokytojai.
