Jeigu puodas skylėtas, tai košę į jį pilsi savaitę ar mėnesį, jis vis tiek liks tuščias. Tokia mano nuomonė apie švietimo reformos vinį - mokslo metų ilginimą. Jeigu vaikas į mokyklą eina tik atsėdėti, jeigu jis savo ateitį mato tik kaip eilinio nekvalifikuoto darbininko užsienyje ir jam užtenka ten mokamos minimalios algos, tai mokslo metų pailginimas dviem savaitėmis niekuo nepadės. Netgi gali kažkam pakenkti - gal tas moksleivis birželio mėnesį galėtų padirbėti kavinėje, nekaulydamas eurų iš tėvų. O dabar turės zulinti kėdę skaičiuodamas lange pasirodančias varnas.
O štai gabiam mokiniui, siekiančiam žinių, tos dvi savaitės nereikalingos. Juk mūsų šalyje jau tapo norma, kad gerai besimokantys vaikai žinių įgyja ne tik mokyklose. Artėjant egzaminams jiems samdomi net kelių dalykų korepetitoriai. Todėl tie vaikai jau ir taip mokosi ilgiau, nei trunka pamokos.
Be to, pagrindinė švietimo reforma, kurią mato eiliniai gyventojai, pradėta jau prieš kelerius metus. Tik vadinasi ji daug paprasčiau - mokyklų uždarymas. Galiausiai ir gauname tokį vaiką, nuo kurio mokykla vis tolsta. Aišku, meilės jai vaikas nejaus, jeigu į mokyklą tenka keltis su gaidžių giesme. Galima net sakyti, kad nuo mažens vaikas pratinamas prie migracijos. Prie kažko, kas toli nuo jo. Pratinamas neprisirišti prie savo namų, šaknų, savo žemės.
O savivaldybės žiūri tik iš savo varpinės - joms dėl nuolat mažėjančio gyventojų skaičiaus mokyklos paprasčiausiai nuostolingos. Skaičiuojant eurais, be abejo. Tai gal vertėtų iš savivaldybių šią „naštą“ perimti? Juk valstybės lygmeniu tikrai ne viskas matuojama pinigais. Žiūrėk, gal vieną kitą mokyklą kaime atidarius, žmonės vėl atsigręš į gimtuosius namus.