1 nuotr.Naujai išrinktame Europos Parlamente padaugės europarlamentarų, kuriuos oponentai vadins radikalais. Slaptais Europos Sąjungos idėjos griovėjais. Kilniosios utopijos išmontuotojais.
Lietuvos valdantieji, komjaunuoliškai įtikėję į būsimą ES „komunizmą“, irgi piktinsis užsieniniais ir vietiniais „radikalais“. Besiknisančiais po Briuselio pamatais. Svaičios apie kurmius, Rusijos įtakas. Jau senokai svaičioja. Nes kiekvienas naujasis komjaunuolis būtinai turi turėti ir priešą. Mirtiną! Ideologinį! Ir taip jo nekęsti, kad, jei netrukdytų šiokia tokia etinė grandinė, sudorotų tuos netikėlius plikais kumščiais.
Utopijos yra tuo baisios, kad niekada neišsipildo. Sužadina vos ne žvėrišką laimės viltį, kuri vėliau virsta žvėrišku pykčiu. Nukreiptu prieš utopiją neva sugriovusius ar tik dar griaunančius klaidatikius. Panašūs procesai pastebimi ir ES. Šis 28 valstybių junginys savaime pagimdo klaidatikystę. Ir į ES įtikėjusius komjaunuolius. Kad baisėtųsi ir triuškintų klaidatikius. Ir už ką triuškinti? Įtikėjęs ES komjaunuolis iškart atsakys: „Nes jie prieš Europą. Nori sugriauti Europą.“
Pasakykite Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijai, kad ji - prieš Europą. Kaip prieš, jei Londonas vis dar Europoje. Pasakykite Prancūzijos Nacionaliniam frontui, kad jis prieš Europą. Prancūzai to nesupras. Bet europiečiai jau pajuto, kaip ES bando iš 28 valstybių sukurti kažkokį plastikinį vienos valstybės maketą. Su plastikiniais žmogeliukais - ES piliečiais. Praradusiais savo kultūrą, papročius, valstybės valiutą ir net lytį. Tie plastikiniai žmogeliukai migruoja ten, kur daugiau siūloma gerai mokamo darbo. Kaip jokių sentimentų ir net šeiminio prisirišimo neturintys robotukai. Vienintelis klausimas - kur? Kur yra gerai mokamo darbo?
Europa ES utopijai vis labiau priešinsis. Nes vis labiau bijo. Kad žemynas bus užtvindytas nesentimentaliu, šaknis praradusiu ES žmogeliukų plastiku. Įsispraudžiančiu į visus kultūrinių skirtumų plyšius. O plyšių daugės. Nes šalių kultūriniai, istoriniai papročiai jau eižėja. Šalys priverstos būti „labai tolerantiškos“. Apsimesti, kad joms, stebinčioms, kaip nyksta senieji papročiai, nė kiek neskauda. Nes bus apšauktos atsilikėlėmis. Kad jų nesiutina kultūriškai nepritampančių emigrantų getai, jau diktuojantys savo madas.
Lizdas visada saugomas. Kiekviena valstybė, tauta pati nori save valdyti. ES vien todėl kada nors driokstelės, kad kryptingai eina prieš žmogaus prigimtį.
Kuo mes skiriamės nuo prancūzų, danų ar britų? Tuo, kad jie labiau abejoja. Ir abejoti sau leidžia. Nemano, kad tai netolerantiška, neeuropietiška. Jie - gavrošai. Statantys barikadą. Jaučiantys, kaip ES juos dusina. O Lietuvos valdantieji, perėję sovietinę mokyklą, savo prigimtimi yra komjaunuoliai. Vos praradę vieną utopiją, spėriai įsikibo į kitą. Vėlgi jai labai ištikimi. Saugos, kaip prancūzų ar britų „klaidatikių“ puldinėjamą forpostą. Ir paskutiniai išlįs iš griuvėsių. Apdaužytomis, bet jau plastikinėmis kaktomis. Tokioms neskauda.
