Tikri ereliai sėdi patogiausiuose valdžios postuose. Palyginimas su didžiuoju paukščiu mano galvoje atsirado dėl Lietuvos politikų bei valdininkų įpročio sklandyti aukštai, bet nematyti to, kas dedasi ant žemės. Arba matyti, bet sąmoningai ignoruoti. Ne smulkūs žemės reikalai, o dideli projektai rūpi mūsų kabinetiniams ereliams.

Tų projektų skaičius vis auga: Valdovų rūmai, Valstybės saugumo departamento rūmai, šimtus milijonų kainuojančios ministerijų renovacijos. Kartais politikai smerkiamai parodo pirštu į projektus, bet procesas tęsiasi. Nevalia žlugdyti didžių projektų, juk tik tokie ir nusipelno aukštai skraidančių erelių dėmesio. Tęsiasi ir kiti procesai. Bibliotekos gauna vis mažiau knygų, kultūra vis labiau tampa tik saujelės intelektualų reikalu. Tokių „smulkmenų“ iš skrydžio aukščio matyti nesinori, nors man labai įdomu, ką beraščių tautai duotų Valdovų rūmai. Nebent aklo garbinimo objektą.

Vienas iš populiariausių istorinių anekdotų yra apie Prancūzijos karalienę Mariją Antuanetę. Neva kilus revoliucijai ji paklausė, kodėl žmonės vyksta. Valdovei buvo atsakyta: jie neturi duonos. „Tegul valgo bandeles“, - atšovusi karalienė. Ji puikiai tiktų į mūsų politikų gretas.