Visada savo vaizduotėje ir gyvenime Lietuvą piešiau „agrarinėmis“ spalvomis. Kaimas, kurį apibūdina dar daug puikių žodžių - ganyklos, bulviakasis, vištų kudakavimas ir pan., neatsiejamas nuo Tėvynės. O bulviakasis toks reiškinys, kada visi vieni kitiems padeda, suvažiuoja giminaičiai ir kimba į darbus. Padėjęs talkoje bent gerą bulvių maišą ir gardžius pietus tikrai gausi. Visa kita keliauja į rūsius sandėliuoti žiemos sezonui. Va, žiema praėjo, netrukus ūkininkai ir kaimo žmonės, jei dar nepasodino,
sodins šią nepakeičiamą daržovę - bulvę.
Tačiau miestiečiams teks bulvinius blynus kepti iš užsienietiškų. Ir nenuostabu. Tuštėja kaimai, mažėja ūkininkavimo plotai. Žmonės labiau linkę kaltinti valdžią, esą ši neišskiria mokestinių lengvatų. Bet aš labiau kaltinčiau nebent pačius save. Nesakau, kad imti visiems ir išsikelti į kaimą, bet prisiminti gimines, senelius ir artimuosius, kurie dar kaimuose verčiasi, kurie daržą kokį augina. Nuvažiuoti, padėti, gamtoje pabūti.
Užuot mėgavęsi pavasario darbais, pripažinkime, esame linkę drybsoti priešais kvailus televizijos šou ar, geriausiu atveju, išsikepti šašlykų masinėse stovyklavietėse.
Teks keisti požiūrį, jei norime valgyti lietuvių užaugintas daržoves, jei norime karbonadus pagardinti šviežiomis lietuviškomis, o ne importinėmis, bulvėmis.
