Mūsų šalyje lyg grybai po lietaus dygsta įvairūs užsienio maisto restoranai. Štai užtenka praeiti Vilniaus senamiesčiu ir už kiekvieno kampo galite prigriebti meksikietiškų buritų, perėjus gatvę vilioja kiniškas gong bao, o prieš akis iškyla amerikietiški mėsainiai... Kartais net apsidžiaugi, kad kišenėje švilpia vėjai, mat atlaikyti tokią porciją užsienio „delikatesų“ pilvui būtų tikrai nemenkas išbandymas. Tačiau prisiminti tikrą lietuvišką skonį darosi vis sunkiau. Mat lietuviška prekė tampa arba neįperkama, arba visai ne lietuviška.
Užsukime į bet kokį turgų - ant prekystalių jau puikuojasi lietuviškos uogos, lietuviška mėsa, grietinė, sūriai... Tik turėk pinigų, kaip sako liaudis. Tačiau jeigu jums prieš nosį tetulė pardavėja ir pamojuoja sočiu lietuviškos mėsytės gabalėliu, į maišelį įdeda visai kitą - sakydama, žinoma, kad deda dar geresnį, o štai tas jau lietuviškumu nė nekvepia. Tas pats su visų mėgiamomis braškėmis - ant lapelio prie kainos parašyti žodį „lietuviškos“ gali kiekvienas... Tačiau ne kiekvienas pirkėjas primygtinai reikalaus įrodyti, kad tos uogytės tikrai iš mūsų kaimo. Taip ir grįžtame namo su pilnu maišeliu vilties. Tikėti, kad palaikome savus gamintojus, išeina pigiau, nei iš tikrųjų juos palaikyti.
O dietologai ir mitybos specialistai vis pataria valgyti savo šalyje užaugintą maistą - jis mums sveikesnis. Vasarą rinktis šviežias daržoves, žiemą - lietuviškuose laukuose augintus grūdus, bulves. Nepamiršti mėsos - juk lietuviai nuo seno mėgo valgyti riebiai. Ir nei nuskurdę dėl to nesijausdavo, nei pilvais nukarusiais vaikščiodavo. Juk lietuviai nuo seno dar ir daug dirbo. Skirtumas tas, kad tuo metu lietuviška prekė buvo natūralus dalykas, o ne prabanga.