Lietuvių santykis su jūra niekada nebuvo paprastas. Kai buvome galinga valstybė, mūsų valdovai mielai veržėsi į Rytų plotus, o jūra pernelyg nesidomėjo. Klaipėda priklausė kryžiuočiams, lietuviams liko mažas kranto lopinėlis. Atrodytų, belieka dėkoti Bangpūčiui ir kitiems jūrų dievams, kad dabar turime daugiau galimybių nei tada, kai Lietuva buvo didžiausia Europos valstybė. Deja, kaip buvome žemės kurmiai, taip ir likome.

Kas iš to, kad turime pajūrį, jei jį prisimename tik vasarą, kai būriai poilsiautojų traukia į pliažus. Jūra suteikia valstybei daug galimybių. Bene paprasčiausiai įgyvendinama galimybė yra apsirūpinti maistu, tai yra žuvimi. Paprasta ji atrodo kitose šalyse. Lietuvoje viskas pasirodo sudėtinga. Laivai sensta arba yra supjaustomi. Žuvis mažai kam pasiekiama, nes perpardavinėtojai pasistengia, kad ji būtų kuo brangesnė.

Teoriškai mes esame jūrinė valstybė, tik naudos iš to nedaug. Nepasimokėme iš protėvių klaidų. Paradoksas, bet jūra Lietuvoje buvo svarbesnė tada, kai mus valdė svetimšaliai. Ir turbūt ne genai čia kalti, o nesugebėjimas matyti toliau savo nosies. Dietologai mums sako, kad žuvį valgyti sveika. Pažvelgus į piniginę, belieka atsakyti - kitą kartą.