Valstybės atkūrimo šimtmečio fone kiekvienas politikas nepraleidžia progos pasidžiaugti visų mūsų nueitu valstybingumo keliu. Ir kaip tik tokių švenčių akivaizdoje kaip niekad šviesiai atrodo šalies gyvenimas. Šventinių kalbų metu neišgirsi statistikos apie tai, kad kasdien emigruoja 150 lietuvių. Kasdien. Nei vienas aukščiausias vadovas neleis sau priminti ir apie tai, jog trečdalis šalies gyventojų gyvena ties skurdo riba.
Garantuoju, kad neišgirsime ir apie tai, kiek šeimų Lietuvoje gyvena negalėdami savo vaikams kiekvienais metais nupirkti naujų žieminių batų. Dažniausiai dėl to, nes taupo malkoms, kurių pirkti nėra iš ko. Nors dar visai neseniai aršiausi Seime vaiko teisių gynėjai krito kryžiumi dėl Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisų. Visos manipuliacinės priemonės, netgi skaudi keturmečio tragedija buvo pasitelkta tam, kad būtų „prastumtas“ fizinių bausmių draudimo įstatymas. O vos jį priėmus - dingo ir politikų entuziazmas. Niekam nekyla klausimas, kodėl?
Kodėl niekas neklausia, kaip veikia šis įstatymas ir ar jis jau davė naudos? Gal jau tikrai nesupratingi tėvai nustojo mušti savo vaikus, vos tik tai tapo uždrausta įstatymu. Aš tuo netikiu. Kasmet iš šeimų paimama vis daugiau vaikų. Vos pusė jų grąžinami tėvams. O globos namų tik mažėja. Tai veikiantis įstatymas ar jo spraga? Įstatymo kūrėjams tai nerūpi. Nes mojuoti smurto prieš vaikus vėliava buvo daug lengviau nei imti ir pradėti dirbti. Nepakanka atimti vaiko iš šeimos ir tikėtis, jog tėvai pasikeis. Kaip ir nepakanka šventinių kalbų, kad ir labai emocionalių. Nes šventės praeis, o gyvenimas tęsis toliau.
Kiek dar šimtmečių turės praeiti, kad Lietuvoje vaikai jaustųsi saugūs ne tik popieriuje? Nes vienas įstatymas, mieli politikai, jų neapsaugoja. Žinau, nes mačiau, kaip tą įstatymą gynėte, o paskui nusiplovėte rankas.