Neįsileidusi šalyje politinio prieglobsčio norėjusios prašyti čečėnų šeimos, Lietuva pasielgė neteisingai ir turi septyniems šeimos nariams sumokėti 22 tūkst. eurų kompensaciją. Tai - ne kliedesiai, o faktai iš Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo.
Kuo toliau, tuo labiau bandoma tautines valstybes ištrinti iš pasaulio žemėlapio. O mūsų politikai, tyčia ar netyčia, daro viską, kad globalizmo šalininkams tai būtų dar lengviau padaryti. Jei jau patys negalime nuspręsti, kokie svetimšaliai mums yra pageidautini, kas bus, kai įsigalios tarptautinis susitarimas dėl migracijos, kuriam mielai pritarė mūsų Seimas? Dabar aiškinama, kad tas susitarimas bus neįpareigojantis, tačiau po tokių Strasbūro teismo sprendimų tai kelia vis daugiau abejonių. O dokumente akcentuojama, kad į migrantus reikės žiūrėti kaip į savus, gerbti jų papročius, kultūrą ir panašiai.
Valstybė yra joje nuolat gyvenančių žmonių namai. Kaip atrodytų, jei kokia nors šeima būtų nubausta pinigine bauda vien todėl, kad pas save neįsileido nepageidautinų svečių? Ir nesvarbu dėl kokių priežasčių - ar paprasčiausiai norėjo ramybės, ar bijojo būti apvogti, ar, pavyzdžiui, buvo neišsiurbę dulkių. Taip ir su „svečiais“ iš Čečėnijos: jokiam Strasbūro teismui, logiškai mąstant, nevalia turėtų būti kištis į grynai mūsų reikalus. Juo labiau kad pamatėme, kokie tai „svečiai“ - iš Lietuvos pareikalavo netgi gerokai didesnės kompensacijos, nei nusprendė teismas. Vien už tai, kad nebuvo įleisti, nes neturėjo reikiamų dokumentų. O jei būtume juos įsileidę, kas galėtų garantuoti, jog svetimšaliai nebūtų padavę Lietuvos į teismą vien už tai, kad, pavyzdžiui, jiems nemokame didesnių pašalpų nei saviems piliečiams. Arba už tai, kad švenčiame Kalėdas ir taip žeidžiame musulmonų religinius jausmus? Juk užsienio šalyse panašios geranoriškai priimtų migrantų reiškiamos pretenzijos jau tapo kone kasdienybe.