Gerai, kad mes gyvename ne kokiose nors sumautose platumose, kur žmonės vaikščioja basi ir nežino bei nepažįsta tokio paprasto ir reikalingo lietuviui daikto kaip kojinė. Kitaip šiemet visi, o ne tik „snorininkai“, galutinai prapultume.

Kojinė (arba kojinės) visais laikais mums buvo ne tik drabužėlio ar apavėlio detalė, bet ir vietinės reikšmės bankelis, kuriame mes, paprastuomenė, visiškai juo pasitikėdami galėjome laikyti savo (tegu ir menkus, užtat garbingus) „indėlius“. Tiesa, už TAI jokių procentų ar palūkanų negaudavome, bet buvome užtikrinti, kad nuosavas „megztas“ bankelis bus prižiūrimas tvarkingai ir niekada nebankrutuos, nebent koks nors gaisras „paskelbtų visuotinę nacionalizaciją“ (beje, prieveiksmis „tvarkingai“ visuomet reiškė, kad už savo pinigus esi atsakingas tik pats, o ne kokie nors seimai, valstybės banko priežiūros departamentai ar šiaip politiniai vajai, šešėlinės ekonomikos debesys ir skraidyti pamiršę ne nuosavuose lizduose, o valstybinėse kėdėse teršiantys gana plėšrių ir gudrių ilgauodegių paukščių patinėliai). Dar kartą BEJE: kojinėse mes dažnai randame ir kalėdinių dovanėlių; jei Lietuvos bankas (LB) nesikiša ar bent jau „neprižiūri“, tai nebūtinai būna... tik skausmingas grybelis, kaip daugeliui piliečių ir įmonių žada būt šiemet.

Litoskandija

Nejučia peršasi įkyri mintis, kad VISO ŠITO - nacionalizacijos, bankroto, paprastuomenės ašarų (man visai šitoj vietoj neskanu, kad ir turtuoliai kartais verkia) - niekam nereikia, išskyrus skandinavų bankus: kaip ne kaip, o gruodis jiems bus tikra dainų šventė. Žinoma, šio skirsniuko pavadinimą galima suprasti ir įvairiau: ar tai Lietuva išteka už Skandinavijos (TEN dviejų merginų santuoka kaip ir legali), ar tai mes nuolankiai padlaižiaudami svetimam kapitalui ir pasmerkdami bjaurasčiai savo Tėvynės privačius ir juridinius asmenis skandiname litą, ar bent jau apsimetame pedagogais ir stengiamės pamokyti nepaklusniuosius arba tiesiog „tas rupūžes“, ar - tegu ir pavėluotai - tampame jau praregėjusiais kačiukais - gi nuo pavasario LB turi naują vadovą, JOSIOS asmenį! Aišku, kad dar anksti VISKĄ suprasti ir žinoti. O tik praregėjus ir dorai pamatyti, ypač kai nenori matyti. Ba kai kam TAVO praregėjimo nereikia. O doro matymo - ir suvis.

Ping pong

Gali tai būti ir didysis tenisas, ir badmintonas, ir koks nors sunkiai mums suvokiamas skvošas. Visoks sportas, kai norima atsikratyti kamuoliuko ar plunksnelės, ar tiesiog atsakomybe, tinka šioje Lietuvos bankininkystės olimpiadoje. Svarbiausia, kad visi žaidėjai - ir Seimo, ir Vyriausybės, ir LB komandose - neturi ko prarasti, nes nuostolius dengs ir prizus JIEMS pirks parastuomenė.Toks žaidimas paprastuomenei ir neįdomus, ir per ilgas, bet kaip ji gali jam pasipriešinti, jei eina ne į gatvES būriais, o į gatvĘ po vieną; ir žiūri, ir klauso: Seimas sako, kad kalta Vyriausybė, Vyriausybė sako, kad kaltas LB, LB vadas sako, kad AŠ tik nuo pavasario... ping pong, ping pong... Bet svarbiausia ir juokingiausia, kad visos šios institucijos ir kiti tragikomedijos aktoriai bei atlikėjai savo ir savo prižiūrimųjų darbais tiek scenoje, tiek piniginėje patenkinti - mes puikiai dirbom; ir... esam. Nors mirk nuo ping.

Sargas

Kai kokiam nors šuniui duodi saugoti gabalą dešros, žinai, žmogus, kuo visa tai gali baigtis. Kai kokiam nors žmogum apsimetusiam ir gabalą tautinės dešros surijusiam valstybininkui duodi pažiūrėti į būrelį savo pinigų, nieko nežinai: tiesiog naktim nemiegi - jis ne sargas, tik žiūrovas; tavo laimė, jei išsyk tas žmogus ar organizacija, ar PATS įstatymas juos nugvelbė - vadinasi, tau nebus laiko sužvėrėti; o jei tave iščiulpė po truputį per daug metų, keičiantis bankų vadovams, prievaizdams, tijūnams, šarkinams, vyriausybėms, kirkilams, kubiliams, seimerių šokėjams ir apskritai gyvenimo šou, tu, pilieti, turėsi tiktai du kelius savo pinigų ar dešros atgavimo link: arba įsidarbinsi (žinomo konkurso tvarka) LB, arba be konkurso sargausi pats. Prie kojinės.

Vietoj būdos

Indėlininkams, klientams ir kt.: jei galit susitarti su sargu, niekada neikit pas direktorių.