1 nuotr.Antradienį minėjome Pasaulinę kultūrų puoselėjimo dieną. Gerai, kad tokia diena yra. Bet dar geriau būtų, jei Tokia diena būtų KASDIEN. Ir nemanau, kad jų būtų per daug. Nebent mums, lietuviams, - nedidelei tautai, todėl galinčiai greičiau nei didesnės nesunkiai ir visai nepastebimai pamesti SAVE.
Kalbant apie kultūrą iškyla daug klausimų. Dažnai gana keistų, bet nuo to nė kiek ne mažiau, o kartais net labiau svarbių už įprastus - finansinius, teisinius, „podukrinius”. Globalizacijos hidra (tai toks - anksčiau mitologinis, dabar realus - padaras, kuriam nukirtus galvą vietoj nukirstosios atauga kelios naujos) per visokias sutartis, sąjungas, blokus, laisvą judėjimą (ar kitaip - migraciją) ryja mažų šalių ir tautų tapatumą jau ne gabaliukais, o „cielais šmotais” - net neužsigerdama ir neatrajodama; visom galvom ryja. Reikia būti labai stipriais, storai šarvuotais (ir kantrybės, ir meilės Tėvynei šarvais), kad tos sumautos hidros dantys TAVĘS nesutraiškytų, kad to viską virškinančio padaro skrandis nepaverstų TAVĘS organine trąša, kurioje besiknisanti ateinančių amžių šūdmusė piktdžiugiškai zystų: šitam piktžolių lauke jokia ne žemės ūkio, o Žemės kultūra, vardu Lietuva, neauga ir neaugs.
Lyg ir būta kažkada tokios Lietuvos, bet ji išnyko kaip dinozaurai, kaip sterbliniai vilkai, kaip smilga, po kuria lietuviui buvo gera gyventi, kalbėti savo kalba, o 2013 metais - net tarmiškai. Bet tai buvo seniai. UNESCO pasaulio paveldo lietuviškasis sąrašas - jau tuščias, pasaulinės reikšmės lietuviškosios vertybės - jau parduotos ir privatizuotos, cepelinus verda kinai, samanę laka airiai, kepurinę šoka Teksaso piemenys, Dainų šventėse mušami Kongo tamtamai ir čiulbaujama tirolietiškai. Visur, - kur tik galima ką nors pakabinti (beje, ne tik BUVUSIOJE Lietuvoje), dviejų rūšių vėliavos: viena - su geltonom žvaigždutėm mėlynam dugne, kita - labai panaši į vaivorykštę (senais laikais, kai dar būta Lietuvos, istorikai sako, kad tokių gamtos reiškinių kaip vaivorykštė šitam krašte būta neretai - tuomet ir lydavo, ir saulė šviesdavo, bet kai tas vaivorykštes pakeitė popierinės ir medžiaginės jų imitacijos, jos, tikrosios, neatlaikiusios konkurencijos ir hipertolerantų spaudimo, tiesiog išnyko ar bankrutavo).
Bet užtat toj vietoj, kurioj kažkada gyveno, mylėjo ir dauginosi paskutiniai Europos pagonys, dabar šlamščiami hotdogai, kebabai, ryžiai valgomi su pagaliukais, vyrai bando pastoti, o moterys - padaryti savo bendralytei draugužei vaiką. Toks tikrasis globalizacijos veidas, tikriau - subinė; šitoj vietoj ir visa jos, atsiprašant, kultūra. Ir tegu kas tik nori postringauja apie toleranciją, savitarpio supratimą, kompromisą, bet manęs nieks neįtikins, kad globalizuojantis, integruojantis į tai, kas svetima, mes, lietuviai, išliksim kaip tauta, išsaugosim savo tradicijas, papročius, amatus, paveldą, kalbą; kultūrą - ne tik plačiąja, bet ir visomis prasmėmis; ir te niekas nebando man įteigti, kad iškrypimas irgi yra kultūros dalis; o jeigu ir yra - tai tikrai ne mūsų kultūros.
Vietoj priminimo
Kai Ūkanotojo Albiono parlamentas bandė nukirpti karo metais pinigus, skirtus kultūrai, ir juos panaudoti ginklavimuisi, Čerčilis, anot amžininkų, užprotestavęs ir pasakęs, kad jei neremsime kultūros, tai tuomet neverta ir kariaut - geriau pasiduokime išsyk. (Lietuviai, būkime mažyčiais čerčiliais - bent jau kultūros srityje!)
