Sakoma, jeigu žmogus kasdien atranda peno savo dvasiai, jis džiaugiasi ir tobulėja. Kruopelytė kasdieninės žinios prisideda prie bendros žmogaus būsenos. Pasižiūrėjęs laidą apie tą, kuris daug nuveikė savo ir kitų gyvenime, džiaugiesi, jautiesi pakylėtai. Asmenybės iš tiesų įkvepia geriems darbams. Ką mes matome per komercinę televiziją? Daug laidų, kuriose rodomi neblaivūs kelių ereliai; šeimos, asmenys, kurie nekultūringai aiškinasi santykius ir pan. Suprantu, viešumas pažeidėjams yra vaistas ir prevencija, bet, mano įsitikinimu, tie pažeidėjai turi turėti bent kiek orumo. Kiek jo turi žmogus, kuris padaręs avariją ir išsiropštęs iš mašinos bei radęs iš jos iškritusį butelį degtinės tuoj pat susiverčia jį gerklėn? Tokiems viešumas jau nepadės. Bet ir tokie pakliūva į televiziją.
Laidose kalbinami asmenys, transliavę feisbuke savo girtus pasivažinėjimus, ir vėliau buvę supakuoti policijos. Kas paneigs, kad tokius televizijos dėmesys dar labiau motyvuoja imtis savo niekingų ir visuomenės sveikatai bei gyvybei pavojų keliančių veiksmų?
Žinoma, nebūtų paklausos, nebūtų ir pasiūlos. Šiais laikais žmogus turi galimybę rinktis, ką jis nori žiūrėti. Bet tai - ne atsakymas. Reikia prisiimti atsakomybę už tai, kokį produktą stebėtojas gauna, galbūt tai vienintelis produktas, kokį jis gali gauti (pripažinkime, ne visi turi galimybę pasižiūrėti pažintinių, auklėjamųjų kanalų.
Televizijai svarbu reitingai, ir tai natūralu. Bet kai žmogus nuolat mato, kad pasaulis yra juodas, jis ir pradeda galvoti, kad balto nebus. Nekabinkime, net ir netiesiogiai, medalių tiems, kuriems kultūra ir vertybės yra paskutinėje vietoje. Verčiau palikime juos policijai. Visuomenei nebūtina per televiziją matyti policininkų darbo. Žinome, kad dirbate sunkų, rizikingą darbą. Ir ačiū už tai.