Nuo šių metų sausio 1 dienos darbdaviai gavo dovaną - jeigu jų darbuotojai negauna minimalios mėnesio algos, darbdavys socialinio draudimo įmokas vis tiek mokės nuo pajamų, ne mažesnių kaip minimalus mėnesio atlyginimas.
Iš buvusių premjerų lūpų jau ne kartą esame girdėję, kad lietuviai kol kas nėra pakankamai verslūs, o iš pačių verslininkų dažnai girdime, kad jie smaugiami mokesčiais.
Rodosi, dėl naujų pakeitimų lyg ir darbuotojui nauda, tačiau ar nenutiks taip, kad darbdavys nepageidaus įdarbinti žmogaus ne visu etatu - nes skaičiuos. Net ir labai trūkstant darbuotojo kelioms valandoms per dieną, gali būti, darbdavys tokio išvis nesirinks, nes ir vėl - skaičiuos. Tuomet liks pasirinkimas: daugiau darbo duoti tiems, kurie dirba visu etatu, tuomet nereikės papildomų išlaidų. Tačiau šioje situacijoje ir vėl problema - neapsikentęs krūvio darbuotojas gali palikti darbovietę, ir jei šis darbuotojas lojalus ir gerai dirbantis, darbdaviui tai praradimas. Žinoma, galima rinktis kitą išeitį - kelti tokiam darbuotojui algą, kad šis liktų. Išeina užburtas ratas, ir galutiniu „kaltininku“ tampa darbdavys. Bet ar visada tik darbdavys?
Galbūt nauji pakeitimai paskatins darbdavius priimti žmones dirbti visu etatu, galbūt taip valdžia nori spręsti „darbo laiko slėpimo“ problemas, kovoti su nesąžiningais darbdaviais. Tačiau ar pasirinkta tinkama priemonė? Ar nepradės piktintis sąžiningai Lietuvai dirbantys darbdaviai, kuriems ir vėl kraunama ant pečių... Bet kokiu atveju, visi turi turėti teisę rinktis - darbuotojai ar darbdaviai, tačiau dažniau matome atvejus, kai sistema mus spaudžia daryti sprendimus, kurių nenorime, bet esame priversti, nes nenorime bankrutuoti.