Kojaraštis

Esu kiškutis. Varganas ir nelaimingas. Kaip J.Biliūno katytė, kurią... patys žinot, kas jai nutiko. Gal ir manęs panašus likimas laukia, bet kol kas dar rupšnoju; ir šokuoju. Per privatų mišką. Per ūkininko lauką... atsiprašau, atvažiuoja džipas, pats laikas sprukti ir mėtyti pėdas. Dar yra vilties.

Pravažiavo... praūžė ūkininko pasėliais, sujaukė lauką, pridarė nuostolių vargšui kaimiečiui. Ir mano želmenų pusrytėlį purvu pavertė. Rupūžės. O dar save medžiotojais vadina. Ir ne bet kokiais, o dorais medžiotojais. Ūkininkai juos kitaip krikštija: niokotojais vadina. Ir ne bet kokiais, o tokiais, kuriems viskas - išskyrus mūsų, žvėriūkščių, kailiukus ir mėsytę - visiškas dzin. Gal dėl to su jais susitarti neįmanoma. Nei ūkininkams, nei ministerijoms. Per tuos sumautus medžioklius greit bus mums visiems, anot totorių, - kirdyk. (O aš kol kas rupšnoju.)

Ratai

Tarkim, aš apšvarinu kokį kopūstų daržą - na, vieną kitą galvelę nugvelbiu. Tarkim, daržininkas paskambina medžiotojų būreliui: ai ai ai, zūykiai užpuolė, atvažiuokit! Atūžia savaitgalį kokie aštuoni lengvai girti ir iki dantų ginkluoti džipai, pervažiuoja kopūstų lauką aštuonis kartus skersai išilgai, nušauna daržininko karvę ir dingsta. Potencialių žvėriažudžių, - o šiuo atveju karviašaudžių - namelis, dažnai vadinamas medžiotojų nameliu, jau pažidintas ir laukia „nugalėtojų“. Aš, sako tas, kuris karvutę paguldė ir už TAI kepurėlėj eglišakėlę augina, savo akį miklinu pro rakto skylutę moterų pirtin žiūrėdamas. Aš, sako tas, kuris modernaus džipo visais keturiais varomais ratais pavertė nieku pusę ūkininko derliaus, jau numušiau Vilniaus centre porą šviesoforų - ir niekas nei pagavo, nei ką, ba babkių turėjau, tai man kaimą suart vieni juokai. (O aš kol kas rupšnoju.)

Grandinė

Nors ir esu kiškutis, bet daug ką suprantu. Suprantu, kad aš - žolę, daržą, pasėliuką. Suprantu, kad vilkas - mane. Suprantu, kad medžioklis - mane mane mane. Tik niekaip nesuvokiu, kodėl tam medžiokliui - norint mane pargriauti - reikia ūkininkui infarktą įtaisyti. Dar mano diedukų diedukas pasakojo, kaip smagu buvo prieš keletą šimtmečių: jokių šautuvų - tik lankas, tik ietis; jokių džipų - tik naginės, vyžos ar arkliukas. Jetau, kur tu, Aukso amžiau? Negi Tau nėra sąlygų? O gal Tau stinga tik vieno protingo žmogaus? Tarkim, Tado Ivanausko. Gal TOKS galėtų medžioklius sutaikyti su ūkininkais. Kai šios dvi pusės nekariaus tarpusavy, smagiau jausimės ir mes, žvėriūkščiai. (O aš kol kas rupšnoju.)

Motoras

Ūkininkai klykia nesavais balsais: jetau, tie idiotai visus pasėlius kone garvežiais išvažinėjo. Medžiokliai dūsuodami paraku ir „peregaru“ atitaria: jetau, per tuos bjaurybes savanaudžius nėr kur net pelės „kalnierukui“ nusišauti. Ūkininkai: o kiek Seime medžiotojų? Medžiotojai: o kiek Seime ūkininkų? Konstitucinis teismas: mes irgi mėsą mėgstam. Aplinkos ministerija: tai ne, bliamba, mes mat šventa dvasia gyvi. Žemės ūkio vadai: kiškiai darže neauga - nevažinėkit. (Kaip man gera, kai - ŠITAIP. Gal tik dėl to kol kas ir rupšnoju.)

Vietoj šūvio

Panašiom temom mūsų laikraštin gali rašyti ne tik kiškučiai, bet ir kiti žvėrys, žvėreliai, gyvuliai ir gyvulėliai, kaip antai: valstybės tarnautojai, atsakingi už tai ir tai, brakonieriai, neatsakingi nei už tai, nei apskritai ir kiti - nebūtinai šaudantys - kraujasiurbiai.