1 nuotr.Kai kalba pakrypsta apie žmogaus sveikatą, visada pabunda atjauta ir susirūpinimas. Taip turėtų būti, deja, neretai tą susirūpinimą ir atjautą sunaikina per didelis fizinis krūvis. Turiu omenyje mūsų medikų darbą, nes šiais laikais jie apkrauti didele biurokratine našta, tad laiko pacientams lieka vis mažiau. O pacientas, pavargęs laukti eilėse pas specialistą, bando ieškoti kitų kelių, būna, tie keliai nuveda ir pas pseudogydytojus, kuriems nereikia jokių licencijų, jie šventai tiki savo galiomis išgydyti sunkius ligonius. Tiesa, gydo už gerus pinigus, kurie dažnai būna ir paskutinės ligonio santaupos.
O kiek tokių šarlatanų valstybė sugaudė, kiek užfiksavo nugydytų aukų? Žinoma, nė kiek, nes atsakymas aiškus: niekas šarlatanų veiklos nereglamentuoja, neįmanoma visko žinoti, tegul žmonės saugosi patys. O kaip gali saugotis sunkios ligos pakirstas pacientas, kai menkiausias šiaudas gali atrodyti išsigelbėjimo šaltinis. Kiekvienas pilietis irgi valstybės reikalas, valstybei turi rūpėti, kaip jis gyvena. Beje, šarlatanai, besiskelbiantys vos ne dievais, pasakoja, kad prie jų kabinetų susibūrusios eilės norinčiųjų gydytis. Jei jau eilės - valstybės reikalas žinoti, kaip elgiamasi su mūsų piliečiais, kaip melžiami jų paskutiniai pinigai.
Nors. Apie kokį šarlatanų baudimą galime mąstyti, jei amžina problema - eilės gydymo įstaigose. Tikiu, ir politikai sutiktų, kad jei tų eilių nebūtų, mažiau reikėtų ir šarlatanų paslaugų.
O baigiant reikėtų pridurti, kad visada geriau ieškoti ne pasiteisinimų, o priemonių problemoms spręsti. Ir tada nereikėtų sakyti: koks nesupratingas žmogelis, atidavė paskutinius pinigus būrėjai-„gydytojai“.
