Liūdnų prabėgusios savaitės įvykių kontekste visgi turėjome vieną progą pasidžiaugti - mes nerūpime teroristams. Nors ir gyvename Europos centre, jos bamba nesame - per mažai čia liaudies, per mažai uždirbame, per mažai strateginių objektų, per menki politikos veikėjai, todėl ir terorizmo pavojus menkas. Bent jau tai mums kalama į galvą.
Tikėti tuo ar ne, spręsti jums. Tačiau... ar tikrai pareigūnai mums iš anksto praneštų, kad štai, žmonės, saugokitės, į Lietuvą pakliuvo keli su teroristinėmis organizacijomis siejami asmenys? Manau, kad ne. Juk net ir pagavus kokį nors elektriką šnipą eiliniams žmonėms yra pranešama po poros mėnesių. Ir tai, sakykim, normalu, priešingu atveju kokia čia žvalgyba, jeigu kiekvieną jų žingsnį visi žinotų iš anksto. Tačiau tas pats galioja ir dėl teroristinių išpuolių - apie juos tiksliai sužinosime tik tada, kai tai įvyks (tai rašydama tikiuosi, kad niekada neteks to patirti).
Tačiau kitas dalykas yra akivaizdus - kiekviena tragedija yra puiki priežastis išsimušti pinigų. Štai, kai žali žmogeliukai įžengė į Ukrainą, skubiai imta didinti finansavimą krašto apsaugai, grąžinta šauktinių kariuomenė. Dabar Europai grasinant islamistams, mūsų saugumiečiai prašo prie 23 mln. pridėti dar 5,3 mln. eurų. Mano nuomone, Lietuvos žmonės sutiktų skirti ir daugiau - tik jeigu nuo pinigų kiekio priklausytų mūsų saugumas. Tačiau Prancūzijos pavyzdys parodo, kad ne pinigai esmė. Prancūzų žvalgyba kasmet žongliruoja 500 milijonų eurų ir yra laikoma viena geriausių pasaulyje, tačiau susekti ir iššifruoti teroristų pokalbių nesugebėjo. O jeigu kalbėtume apie žmones, tai po išpuolio prieš „Charlie Hebdo“ redakciją Paryžiaus gatvėse patruliuoja apie 5000 kareivių, tačiau automatais ginkluotiems islamistams kelias irgi nebuvo užkirstas.