Jei paklaustumėte manęs, pasakyčiau, kad tų veidrodžių galima aptikti, atrodo, vis dažniau ir dažniau. Dar neseniai atrodė, kad geriausias Lietuvos valdžios veidrodis - Gedimino kalnas su iki šiol likusia migla apie tai, kas kada ir ką praleido.
Lukiškių aikštės konkursas taip pat galėtų būti geras valdžios veidrodis. Parodantis, kaip siauri interesai suskaldo visuomenę, kai nusispjaut ne tik į istorines vertybes, bet ir elementarų žmogiškumą. Kai aršiai gintas konkursą laimėjęs projektas teismo salėje jau tampa tik idėja, kurios visai nėra privaloma įgyvendinti. Ir nesvarbu, kad žmonės aukojo pinigus Vyčio projektui, Vytį palaikė Seimas ir net aikštės sutvarkymo projektas buvo pritaikytas Vyčiui. Dabar per aikštę einantys gyventojai, mindami ant didžiulio apskritimo grindinyje, gal nė nežino, kad būtent ten turėjo iškilti Vytis.
Mūsų valdžios veidrodžiu galėtų tapti ir vaiko teisių apsaugos reforma. Įstatymas, kuris buvo priimtas, remiantis nuo narkotikų priklausomų tėvų pavyzdžiu. Vadinasi, nusikaltėliams pritaikytas įstatymas pradėjo galioti visiems Lietuvos tėvams ir greitai davė rezultatų - vaikus mylintys tėvai sukilo prieš gestapininkus.
Turbūt kiekvienas iš mūsų galėtų sugalvoti daugybę pavyzdžių, kurie puikiai tiktų parodyti mūsų valdžios veidą. Tačiau minėdami Baltijos kelio 30-metį, prisiminėme, kiek daug mūsų Tauta padarė, kad galėtume tapti laisvi ir patys rinkti valdžią. Norisi tikėti, kad šiandien valdžia tiktai klysta, o ne tyčia mindo valstybės pamatus. Vienu iš mano paminėtų atvejų buvo viešai atsiprašyta žmonių už padarytą klaidą ir bent minimaliai pasistengta išgirsti Tautą. Visiems mums linkiu, kad kitais Nepriklausomybės metais, jei klaidų negali būti mažiau, tegul bent atsiprašymų būna daugiau.