Prieš rinkimus kandidatai sako, kad dirbs kiekvienam žmogui, kad kiekvienas yra svarbus ir visi lygūs. Tačiau kaip paaiškinti fenomeną, kai aukščiausi šalies asmenys pradeda skirstyti visuomenę į protingus ir nelabai. Štai šalies vadovė, įvertinusi prezidento rinkimus, sakė, jog „šie rinkimai parodė Lietuvos visuomenės brandą“. Ar tai reiškia, kad visi, balsavę už kitus kandidatus, yra nebrandūs ir neturi jokių vertybinių nuostatų, galų gale asmeninių įsitikinimų?
Politikams skirstyti visuomenę tikriausiai yra pats blogiausias dalykas, o dar blogiau, kai tikima tik viena tiesa ir ji primetama visiems.
O kur dar viešai iš ekspertų lūpų šimtus kartų nuskambėję epitetai apie viršūnių ir apačių kandidatus. Gyvename puikybės amžiuje, kai galime „tarp eilučių“ pažeminti kitus, kurie mums atrodo prastesni už mus pačius. Paskui skelbiame akcijas kovai su patyčiomis darželiuose ir mokyklose.
Norint išgyvendinti neapykantos ir patyčių kultūrą kiekvienas turime pradėti nuo savęs, atsikratyti puikybės ir įsivaizduojamos visažinystės, menkinant kitus. Visi esame skirtingi ir kiekvienas turime savo nuomonę ir savo tiesą. Jeigu kažkas sako, kad renki ne tą kandidatą, ar toks visažinis tikrai yra tolerantiškas kitai nuomonei? Šiais laikais labai daug rėkiama apie toleranciją, pakantumą, tačiau kodėl rinkimų srityje tolerancijos staiga nebelieka? Kodėl tolerancija čia tampa selektyvi?
Žinoma, primesti savą nuomonę kitam galbūt yra išskaičiavimas, nauda, tačiau demokratinėje valstybėje visi žmonės gali turėti asmeninę nuomonę ir įsitikinimus bei rinkti tą, kuris, to žmogaus nuomone, atrodo verčiausias. Ir branda čia niekuo dėta, nes brandą žmonės taip gali įsivaizduoti skirtingai. Ir tai jų teisė.