Kaimynės šešiametė dukra moka turbūt visas vaikiškas daineles ir moka atmintinai devynias galybes pasakų. Mama dėl dukters pasistengė - kiek rasdavo parduotuvėse vaikiškų kompaktinių plokštelių, tiek nupirkdavo. Bet sužinojusi, kad įrašų įmanoma parsisiųsti internetu, kelią į muzikos skyrelius iškart pamiršo. „Kam pirkti, jei galima nemokamai parsisiųsti?” - aiškina ji nė neraudonuodama. Už „kompaktą” ji sumokėdavusi 16 ar daugiau litų, o dabar, girdi, tik tuščias „kompaktas” kainuoja!

Beveik neabejoju, kad tokį patį atsakymą išgirsčiau iš bet kurio kito jauno žmogaus, kurio kompiuteryje - kokių tik širdis geidžia Lietuvos ir pasaulio atlikėjų dainų įrašų. Ir greičiausiai net būčiau nesuprasta, jei pabandyčiau tokius gudručius sugėdinti primindama, kad iš interneto parsisiųsdinti kūriniai - intelektinės nuosavybės vagystė.

Ilgai tą tektų įrodinėti, nes visi „parsisiuntėjai” atkakliai neigtų vogę. Mat vagystė suprantama tik kaip nugvelbimas ko nors materialaus.

Saugoto realiais - ne teoriniais - užraktais. Kas nesunkiai prieinama dažnam iš mūsų - anokia vagystė. Kol nesusivoksime, kad vogti galima ir svetimas mintis, apie aukštą tautos moralę neverta nė kalbėti.