Vasario 16-oji. Apie 10 val. dienos. Važiuoju viešuoju transportu Vilniaus gatvėmis. Įlipa gerokai įkaušęs vyriškis sudaužyta kakta, svirduliuoja, bet po pažastimi tvirtai laiko bambalį. Pagaunu save galvojant, ar jis bent žino, ką šiandien švenčia? Greičiau tai jam eilinė diena ir nuolatinė būsena: gavęs pašalpą porą savaičių geria, savaitę pagiriojasi, likusią savaitę laukia pašalpos.
Šiais laikais taip gyvena tūkstančiai mūsų tautiečių. O štai Jono Basanavičiaus Lietuvoje toks veltėdžiavimas nebuvo įsivaizduojamas. Žmonės dirbti norėjo, nes norėjo užsidirbti, o ne egzistuoti. O ir valstybei veltėdžiai nebuvo reikalingi. Nesugebantiems susirasti darbo surasdavo. Reikėjo ir kažkur pašluoti, kažką pataisyti. Vaikus gimdydavo irgi iš meilės, o ne tam, kad iš jų pinigų gyventų.
Taip pat ir valdžia. Juk 2008-ųjų ekonominė krizė nebuvo vienintelė, kurią teko išgyventi Lietuvai. Sunkmetis buvo užėjęs ir 1929-aisiais, tačiau tuomet valdžia diržus veržė ne tik paprastiems mirtingiesiems, ji mažino ir savo resursus. Nors tarpukariu valdininkų buvo gerokai mažiau nei dabar, išlaikyti juos buvo daug lengviau.
O dabar valdžia nenori savęs kliudyti, nelabai kliudo ir žmonių. Kitaip juk pažeisime žmogaus teises, kurios, kaip rodo realybė, dažnai saugomos ne ten, kur reikia. Nori gerti, gerk, norit sėdėt apsikrovę vaikais su ištiesta ranka - sėdėkit, juk gaili tėvų. O man ne tėvų, bet vaikų labai gaila. Kokį pavyzdį kasdien mato, kokias galimybes išaugti dorais žmonėmis turi? O kodėl gi griežtai nepaprašius tų žmonių eiti šluota šaligatviais pamojuoti? Kaime bedarbių irgi netrūksta, tai kodėl tiek užžėlusių laukų, neprižiūrėtų gyvulių ir griūvančių sodybų? Briuselis nedavė pinigų ir neliepė tvarkytis, todėl ir trypčiojam vietoje.