1 nuotr.Vis dažniau pasigirsta kalbų, kaip sėdintiems įkalinimo įstaigose blogai, kokios ten nežmoniškos sąlygos, kaip reikia viską gerinti, keisti iš pagrindų, kad tik vargšeliams kaliniams būtų geriau. O juk jie ir pavalgę, ir turi stogą virš galvos, gali sportuoti, skaityti, pasirodo, turi televizorius, internetą ir netgi „slapta“ naudojasi mobiliaisiais telefonais. Na taip, jų laisvė suvaržyta, nors, tiesa, teko girdėti ir tokį anekdotą, jog yra vietų, kur kaliniai netgi gauna atostogas... nuo kalėjimų. Fantastika. Svarbiausia kažkam pašūkauti, kad jie irgi žmonės ir turi savas teises. Tada ir įvyksta visuotinis sujudimas, kad reikia jų „kelius“ nukloti rožių žiedlapiais.
Nesiūlau jų gyvenimo sąlygų lyginti, pvz., su benamių, našlaičių, kurie neturi nei už ką duonos nusipirkti, nei kur šiltai permiegoti. Nesiūlau netgi lyginti su eiliniais žmogeliais, kurie kartais apie sporto klubą gali tik pasvajoti. Tačiau gal gailint nuteistųjų, reikėtų atsigręžti į tuos, kuriuos pastarieji nuskriaudė, jų šeimos narius? Žinoma, ir tų kalinių yra įvairių, sėdinčių už skirtingus nusikaltimus. Tačiau, o jei tai žmogžudystė? Na, taip, žmogžudžiai irgi žmonės, bet dėl to nereikia jiems pakloti pūkinių patalų, nutiesti persiškų kilimų, pakabinti krištolinių lempų, po kuriomis galėtų ramiai skaityti ir pan. Žinoma, čia ironija. Bet juk tai tik materialūs dalykai, o nužudyto žmogaus nebesugrąžinsi.
Kaip reikia gyventi tiems, kurie galbūt neteko šeimos maitintojo ir dabar vos galą su galu suduria, kurie atiduoda paskutinius centus, kad išleistų vaiką į mokyklą, kad jam nupirktų skanesnį kąsnį, kurie tiesiog prarado artimą žmogų. Žinoma, mes teisti negalime. Tačiau kaip ir visada, mūsų šalyje viskas vyksta kažkaip atvirkščiai.
