Jau tapo įprasta, kad visų mūsų pinigai nuolatos perskirstomi iš vienų nurėžiant, mat reikia svarbesniems reikalams sutvarkyti. Susispausti ir diržus susiveržti turime visi - taip agituoja mūsų valdžia. Bet nėra valstybės ant žemės paviršiaus, kuri neturėtų skolų. Tačiau atsiranda valstybių, kurios tas skolas pradeda dangstyti silpniausiųjų kišenėmis.

Susidarė toks įspūdis, kad Lietuvoje paskutinis grūdas atimamas ir iš taip likimo nuskriaustų ir nemokančių apsiginti. Dabar, rodos, diržus veržtis turi tik neįgalieji, pensininkai ir vaikų namų auklėtiniai.

Ir kaip sąžinė negraužia politikėlių matant ir taip kas dieną vis labiau vargstančią, o dar ir silpniausią socialinę grandį. Žinau, pasakysite: pabandykite pasivaikščioti mūsų, politikų, batais, o aš pasakysiu: pabandykite mėnesį išgyventi turėdami 600 litų.

Suprantama, kad reikia taupyti, valstybė skendi skolose, bet gal tada bent po lygiai karpykime biudžetus. Šaligatvių tiesimas gali ir palaukti, turguje guminiai botai kainuoja tik 10 litų, nusipirksime. Duobes vairuotojai išmoks apvažiuoti, pasirinks viešąjį transportą arba eis pėsti. Taip net mažindami spūsčių ir gamtos teršimo bėdą. Gėda būtų, jei dėl tokių apgailėtinų tikslų vaikų namų auklėtiniai, neįgalieji ar pensininkai liktų be kąsnio burnoje ar, dar baisiau, be pastogės.