Vėl artėja sausio 13-oji, diena, privertusi patikėti, kad nebūtinai galingi ginklai įveikia galingą dvasią. Kita vertus, ši data primena ne tik dvasios pergalę, bet ir dvasios skurdą. 21 metai praėjo, o didelė dalis kaltininkų bausmės nesulaukė ir tikriausiai nesulauks. Nesulaukė būtent todėl, kad teisingumo dvasia nėra sudedamoji politikos dalis.

Austrija tai įrodė, neišduodama Rusijos piliečio Lietuvai. Netrukus ir Lietuva įrodė, įteikdama „dovanėlę“ Baltarusijos režimui. Žinoma, pastarasis įvykis neturi tiesioginio ryšio su sausio 13-ąja, jis tik netiesiogiai patvirtina bendrą tendenciją - teisingumas nėra prioritetas valstybiniame lygmenyje. Ir ką gi naujo aš čia pasakiau? Visiškai nieko. Faktas seniai žinomas ir paprastam žmogui belieka pasirinkti, kaip į jį reaguoti.

Deja, daugybė piliečių priima valstybinio lygmens cinizmą ir vadovaujasi taisykle: praeitis man nerūpi, gyvenu ateitimi. Ši frazė žudo. Priėmus tokią poziciją, žodį „teisingumas“ galima išbraukti iš žodyno. Be to, ši pozicija yra naivi, nes gyvuliai ateities neturi. Tačiau pasirinkimas dar yra. Mes negalime pasodinti kaltininko į kalėjimą, bet galime neužmiršti tiesos ir neleisti jos užmiršti kitiems. Rinkitės.