Ar apsimoka valstybei, kai sportininkai iškovoja olimpinius medalius? Klausimas atrodo kvailas, matant visuotinį pakylėjimą per olimpines žaidynes. Apsimoka, neapsimoka - šie žodžiai pergalės akimirką atrodo netinkami, netgi šventvagiški, nes pergalė yra visų, ne tik sportininko. Ar apsimoka išlaikyti mokyklas, bibliotekas? Šie klausimai irgi turėtų būti atmesti kaip beprasmiai, o visgi realybėje „apsimoka-neapsimoka“ principas dažniausiai laimi.
Lietuvos akademinio irklavimo bei baidarių ir kanojų irklavimo meistrai iškovodavo medalius dar tarybiniais laikais. Atgavus Nepriklausomybę, tradicija išliko. 2000 m. olimpinę bronzą iškovojo Kristina Poplavskaja ir Birutė Šakickienė, 2012 m. sidabrą parvežė kanojininkas Jevgenijus Šuklinas. Medalius, pelnytus pasaulio ir Europos irklavimo čempionatuose, jau darosi sunku suskaičiuoti. Ne veltui geriausia 2014 m. Lietuvos moterų komanda buvo pripažinta Donatos Vištartaitės ir Mildos Valčiukaitės dvivietė, o geriausia vyrų komanda - Rolando Maščinsko ir Sauliaus Riterio duetas.
Gražios tradicijos yra turtas. Šie sportininkai gausina Lietuvos turtus, bet tik tuos, kurie nematuojami piniginiais vienetais. 2016 m. vyks olimpinės žaidynės - puiki proga dar labiau pagausinti nematerialius turtus. Ir būtent dabar, artėjant didžiajam renginiui, išlenda planas reorganizuoti Trakų irklavimo bazę. Reorganizavimas Lietuvoje dažniausiai baigiasi tuo, kad nelieka nieko, kas neduotų komercinės naudos. Baiminamasi, kad sportininkai bazėje vietos turės ne daugiau nei eiliniai storas pinigines turintys piliečiai. Pastarųjų duodamą naudą galima apskaičiuoti piniginiais vienetais. Sportininkai teikia tik garbę ir pasididžiavimą, todėl negalima leisti, kad jie konkuruotų su storų piniginių savininkais.