Ko eilinis Lietuvos gyventojas turi atsisakyti, kad susimokėtų už šildymą. Gaunantieji šiek tiek daugiau nei vidutines pajamas ir tik tuo atveju, jei šeimoje dirba kone visi nariai, neprivalo atsisakyti skanesnio maisto, naujesnio drabužio ar avalynės.
Gyvenantieji iš minimalios algos, tačiau gyvenantys didmiestyje, nori nenori kartais susiranda nuomininką, kuris tampa išeitimi nesulįsti į skolas už šildymą.
Net pasiturintiems sąskaitos už šildymą - nemenkas išbandymas, kas nori mokėti kosmines sumas?
Daugelis lietuvių pavasario pirmiausia laukia ne todėl, kad aplink viskas sužaliuos ir skambės gražiausios paukščių giesmės. Laukia, nes pagaliau baigsis „šildymo lažas”.
Jei tai būtų tik anekdotas, visi skaniai pasijuoktume, tačiau norisi tik verkti.
Metų metus įvairiausi politikos atstovai žada, kad pagaliau tautiečiams sumažės šildymo kainos, tačiau situacija nesikeičia, atvirkščiai - ji tik blogėja.
Ar bent vienas davė receptą, kaip išgyventi paprastam žmogui, uždirbančiam menkus pinigus? Pasitaiko atsakymų: o ką pats žmogus daro, kad gyventų geriau, kodėl visą gyvenimą dirba tik pardavėju ar valytoju? Gerbiamieji, ne visi žmonės gimę nuversti kalnus, ne visiems ir duota. Tačiau kodėl sąžiningai dirbdama siuvėja ar prekių krovėjas negali padoriai užsidirbti? Atsakymo nežinau, bet žino valdžia.
