2006 metais iš Lietuvos emigravo daugiau kaip 32 tūkst. gyventojų, pernai - daugiau kaip 50 tūkst. Taigi, nepaisant visų valdžios kalbų, kaip ji kovos su emigracija, vis dar vyksta „evakuacija“ iš šalies. Ponai politikai kalba apie augantį BVP, apie tai, kaip įvedus eurą atšuoliuos užsienio investicijos ir kaip pigiau galėsime skolintis. O kur šiame kontekste paprasti žmonės? Daugelis jau anglijose, norvegijose, olandijose. Liko dar ir Tėvynėje dirbančių žmonių, žinoma, pasiskundžiančių, kad sunku, bet niekur dar neskrendančių. Apie juos mūsų valstybės ponai pagalvojo?
Siūlyčiau gerbiamiems politikams pasidairyti po Lietuvos provinciją, pavyzdžiui, pasidomėti, kas vyksta siuvimo sektoriuje, kiek dirba ir kiek realiai uždirba atokiuose šalies kampeliuose įsikūrusių siuvimo įmonių darbuotojos, kaip lengvai jomis gali manipuliuoti kai kurie darbdaviai, - nes žino, kur tos moterys pabėgs iš provincijos, juk nėra kur. Puiki terpė išnaudojimui. Sakysite, tegu kreipiasi į Darbo inspekciją, bet faktas toks, kad kreiptis dažnas žmogus bijo. Baimė irgi šiaip sau negimsta, tam yra priežastys. Tačiau savoje šalyje nė vienas ir nieko neturime bijoti, atvirkščiai, stengtis dėl šalies, rūpintis ja, nes ji rūpinasi mumis. Tačiau ar rūpinasi? Pavyzdžiui, kad kainos milžino žingsniais nekiltų. Gerbiami valstybės ponai prieš įvedant eurą daug kalbėjo apie sąžiningumo memorandumus, apie tai, kad kainos nekils. Deja, nutiko kitaip. Ir kaltų nėra. O rezultatas toks: nebegaliu pragyventi, emigruoju. Ne todėl, kad noriu, todėl, kad esu priverstas.
Lygiai taip pat mūsų valdžia turėtų galvoti ne tik apie tuos, kurie išvyko (ir, tikėtina, jau negrįš), bet ir tuos, kurie čia liko, kantrybė turi savybę vieną dieną baigtis, o gyventi reikia čia ir dabar.