Smagu keliauti vasarą po Lietuvą. Nors orai ne kokie, bet jie lietuviški. Gamta puiki iki graudulio, todėl apie graikijas ar turkijas nė galvoti nesinori.
Aną savaitgalį apsukau ratą po Aukštaitiją. Vienas malonumas vairuoti, keliai geri, vietomis tiesiog puikūs: pažymėtos eismo juostos, įrengtos saugumo salelės, žiedinės sankryžos, sutvarkytos autobusų stotelės.
Vienoje vietoje vidur laukų žiūriu ir savo akimis netikiu: greta asfalto šaligatvis nutiestas. Išklotas trinkelėmis lyg mieste. Na, manau, bus kokia užeiga. Bet ne, jokio pastatėlio. Kaip netikėtai prasidėjo šaligatvis, taip ir baigėsi. „Europinis projektas“, - nusijuoki mintyse ir palengva riedi toliau. Vaizdas nesikeičia - visur pakelės nušienautos ir vis šienaujamos. Atrodo, kad sostinės „Žalgirio“ stadionas geriausiais laikais tokios vejos neturėjo, kokią sugeba išpuoselėti kelininkai.
O kokia to šienavimo prasmė? Juk kainuoja. Kodėl mes taip mylime fasadą, o ne, tarkime, savo vaikus? Kodėl pas mus pakelėms puoselėti pinigų yra, o vaikų vasaros stovykloms nėra? Kodėl tiesiame šaligatvius į niekur, o neturime pinigų moksleivių būreliams? Kodėl kone per kiekvieną didesnę balą tiesiame takus, statome apžvalgos bokštus, o reta liga sergančiam mažyliui vaistų nėra, nes jie brangūs? Kodėl Respublikinei vaikų dainų šventei pinigų vos ne vos išdrebinama? Klerkai visada randa pasiteisinimą, kad tie dalykai finansuojami iš „skirtingų eilučių“. Bet gyvenimas dažnai parodo, kad ne „eilutės“ viską lemia, o norai ir interesai.
Tai kodėl paskui stebimės, kad teisiame nepilnamečius, kad jie, nepatirdami tikro vaikiško džiaugsmo, staiga išeina iš gyvenimo, o abiturientai vos gavę atestatus mauna į užsienius. Gal todėl, kad mylime ne tai, ką iš tiesų turėtume mylėti.