Kai prabylama apie šiuolaikinio žmogaus privatumą, peršasi išvada, kad šio praktiškai nėra. Dažnai mes patys tampame savo pačių įkaitais - savo duomenis pateikiame įvairiuose interneto tinkluose; sulaukiame skambučių komerciniais tikslais iš, pvz., mobiliojo ryšio bendrovės (nors asmeniškai savo telefono numerio nepateikėme); nelegaliai įsigyti vadinamąją blakę kitam privačiam asmeniui sekti irgi nėra taip sunku. Žmogus daugiau ar mažiau jaučiasi stebimas.

Štai 2009 metais Lietuvoje įsigaliojusi ES direktyva, kurioje numatyta rinkti ir saugoti šešis mėnesius informaciją apie skambučius bei siunčiamas elektronines žinutes, sukėlė nemažai diskusijų. Kažkada net patys parlamentarai ginčijosi, ar tik nebus įteisintas visuotinis sekimas, bijant terorizmo baubo. Sekimą pateisinu, jei yra grėsmė valstybei, žmonių grupei, asmeniui. Tačiau mane asmeniškai domina jo efektyvumas, ir pavyzdžių dairytis toli nenoriu: mes eskaluojame temą apie privataus asmens teisių pažeidimus, kai tuo tarpu valstybėje vykdomi korupciniai projektai, iššvaistomos milžiniškos lėšos, o kaltųjų taip ir nėra. Kalbos apie sekimą man skamba šiek tiek utopiškai, nes realių to vaisių aš nematau. Čia kaip tame Merfio dėsnyje: „Įrodymų nebuvimas nėra nebuvimo įrodymas.”