Visi puikiai žino, jog teoriškai valdžia turėtų dirbti šalies labui, liaudžiai. Tačiau Lietuvoje teorija dažnai prasilenkia su praktika, ypač tai būdinga sėdintiems arčiau saulės.
Atrodytų valdininkai viską daro atvirkščiai (gal tyčia?), kad tik žmonėms būtų sunkiau, blogiau. Taigi liaudies pagyras jie ir išgirsta pagal nuopelnus - retai arba niekada. Tačiau čia vėlgi žmogus atsiduri tarsi užburtame rate, ką išrinkai į valdžią, tą ir turėk, tuo ir tenkinkis. Nors, prieš padėdamas varnelę ant rinkimų biuletenio prie tavo įsitikinimu patikimiausio šalies gelbėtojo pavardės, įprastai apie jį žinai tik tiek, kad moka gražiai pakalbėti ir apipilti pažadais. Žinoma, apie nuverstus kalnus ir žygdarbius jis pats garsiai ištrimituoja, bet būna, kad kai ką atsineša ir „užantyje“.
Štai pasirodo, jog tarp 141-os Seimo „baltos avelės“ slepiasi ir „juodosios“, apie kurias žmonės nieko nežino, tačiau turėtų žinoti. Net šalies vadovas teigė, jog „juodosios“ turi būti išvestos į dienos šviesą, paviešintos liaudžiai. Tiesos, žinoma, yra. Tačiau pirmiausia, logiškai mąstant, turėtų kilti kitas klausimas. Kodėl apskritai tokie žmonės turėjo galimybę eiti į Seimą, jeigu jiems draudžiama dirbti su slapta informacija? Jau ir taip šalyje nėra sąžiningų, kitų labui pasiryžusių dirbti žmonių, jog renkamės iš tokių, kurių net neturėtume svarstyti?
Pasižiūrėjus į mūsų pastarųjų kelerių metų valdžią, vieno atsakymo turbūt irgi nėra. Arba tiesiog bijome dar kartą garsiai ištarti, jog tvarkos pas mus seniai trūksta ir net nesimato kažkokių vilties spindulių ateityje. Taigi, ką veikiausiai pasakytų beveik kiekvienas eilinis pilietis: mūsų valdžioje daugiau yra „juodųjų avelių“, o „baltąsias“ galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Tad dar viena ar kita nauja „juodoji“ retą kurį nustebins ar išgąsdins. Žmonės jau įpratę prie valdžios „staigmenų“.