Nors pasitaikius progai sakome, kad valstybės pinigai - tai mūsų visų pinigai ir juos reikia panaudoti tikslingai, regis, ne visi esame linkę juos skaičiuoti.
Valstybės pinigus, būna, reikia nereikia taško ne tik valdžios atstovai, bet ir savi piliečiai. Aišku, jie neprikiša rankų tiesiogiai prie valstybės biudžeto, tačiau vos panorėję gali tą padaryti netiesiogiai. Pavyzdžiui, pateikti melagingą pranešimą apie mokykloje ar banke padėtą sprogmenį. Tokių skambučių autoriams tai atrodo tarsi žaidimas, galbūt sukeliantis savotišką pasitenkinimą, kad štai - pašokdino išminuotojus, policijos pareigūnus, medikus ar ugniagesius.
Tačiau tokie žaidimai valstybei, tai yra visiems mokesčių mokėtojams, labai brangiai kainuoja, ką jau kalbėti apie tai, kad visoms tarnyboms lekiant į tariamą įvykį kitoje vietoje tuo momentu pagalbos reikia iš tiesų į bėdą pakliuvusiems žmonėms.
Sakysite, melagingai apie nelaimes praneša tik bepročiai? Tačiau faktai rodo, kad tie „bepročiai“ dažnai būna net žinomi Lietuvos žmonės. Be to, jei žmogus sukurpia melagingą istoriją, manau, jis pakankamai protingas ir nemeluoti, ir būti sąmoningas visuomenės atžvilgiu.
Ką daryti, kad visuomenėje neliktų neatsakingų piliečių, krečiančių kvailystes ir pranešančių apie tariamas nelaimes?
Didelės baudos problemą, manau, išspręstų tik iš dalies. Visiškai - tik išugdyta atsakomybė. Šis tikslas atrodo utopiškas, bet įmanomas. Juk žmogui nieko nėra neįmanomo. Tikiu, kad įmanoma būti žmogumi. Ne veltui prancūzų rašytojas Antuanas de Sent Egziuperi yra pasakęs: „Būti žmogumi - tai kaip tik ir reiškia būti atsakingam.“