Tradiciniai „laisvosios rinkos“ dvaro apžvalgininkų rypavimai dėl nemažėjančio „šešėlio“ ir nesibaigianti kova su kontrabanda seniausiai virto gero tono ženklu, kurį savo agitacijai mieliausiai naudoja visų biudžetinių partijų politikai. Atsisėdę į valdžią jie didina baudas arba pamojuoja „kovos su šešėliu“ vėzdu viešumoje.
Tačiau lietuviai užsispyrę ir visas šios nesibaigiančios kovos pastangas stabiliai paverčia šnipštu - kemša pinigus į kojines, užuot nešę į „skaidriuosius“ skandinavų bankus, per kiauras sienas sunkvežimiais veža kontrabandines cigaretes, o algas moka ir ima vokeliuose.
Ką daryti valdžiai, kad „kova su šešėliu“ duotų naudos valstybei ir piliečiams?
Pirmiausia reikėtų teisingai išleisti surenkamus mokesčius. O tai reiškia, kad valdžiai tektų atsisakyti įvairiausių „tobulinimosi“ kursų Maljorkoje, itin svarbių konferencijų Afrikos gelbėjimo klausimais Kanarų paplūdimiuose, prabangių „pirmininkavimo“ furšetų ir tuščio vapėjimo su prie lūpos prilipusiais juodaisiais ikrais apie rūpinimąsi skurdžiausiais piliečiais.
Taip pat suregistruoti visą valstybės valdomą turtą, netratinti pinigų įvairiems valstybės klerkų konsultantams ir neaiškios specializacijos „ekspertams“, rimtai pasverti, ar tikrai visose valdiškose kontorose reikia tiek valdininkų, kurie be kasmetinių premijų tiesiog pakratytų kojas iš bado, taip pat apriboti savo aistrą pirkti kasmet vis gražėjančius automobilius ir kitus nebūtinus blizgučius.
Tačiau bet koks į valdžią įsitrynęs veikėjas iškart prieštaraus: „Nejaugi ėjau į valdžią tik tam, kad gyvenčiau kaip paprastas mužikas?“ Štai čia ir slypi atsakymas, kodėl „kova su šešėliu“ pas mus yra amžina, patraukli ir tokia maistinga...