4 nuotr.Sako, miršta kaimas, nelieka mokyklų, o kas kalba apie mirštančius mažus miestelius su savo mokyklomis, su visa istorija?
Viename socialiniame tinkle į akis krito žinomo Žiemgalos krašto tyrinėtojo įkelta spalvinga seno miestelio gatvelė, regis, Vokietijoje ir prierašas: „Ar norėtumėte, kad Žagarė būtų panaši?“ Kas gi nenorės? Tačiau... Kiekviena Rygą amžiumi lenkiančio miestelio gatvelė galėtų tapti panašia į vokiškąją, bet niekada netaps, nes miršta be žmonių.
Neseniai Žagarės gimnazija paskleidė žinią, kad ateinančiais metais 12-os klasės nebebus. Nesusidaro komplektas, 12-a dvyliktokų, kurių mokymą remia valstybė. Apsisprendusi gelbėti garbingos mokyklos istoriją ir savivaldybės lėšomis išlaikyti būsimą 12-ą klasę, gelbėjimosi ratą šiemet nuleido savivaldybė. O toliau? Toliau turbūt bus kaip iki šiol - iš Žagarės išvažiuos paskutiniai vaikų gimdytojai. Nėra jiems čia darbo, nėra ženklų, kad darbo bus. Tiesa, viena buvusi įmonė galėjo Žagarėje atsikurti, duoti darbo vietiniams, bet ji visiškai ant naujų pamatų iškilo vieno stambaus ūkininko tėvonijoje. Bet ant savo produktų ta pieninė lipina Žagarės vardą. Žinomumas daug reiškia.
Šią liepą Žagarę vėl supurtys 15-asis „Žagarės Vyšnių festivalis“, kurį aplankyti daugeliui garbė. Vėl susirinks svečių ir kraštiečių minios. Vėl džiūgaus: „Ai, Žagarė!“ Ir iškeliaus. Negali juk regioninio parko entuziastai, keli per galvas besiverčiantys menininkai ir viena lietuvybe užsikrėtusi užsienietė įkvėpti tiek, kad jie liktų leisti šaknis, kurtų, statytų, atstatytų šimtamečius namus, istoriją iš knygų perkeltų į gyvenimą. Ar gali kas?
Galėtų, jei galvotų. Kaip sugalvojo europinę paramą leisti pasiimti žemę susigrobusiems latifundininkams. Vietoj to, kad bent riekę atriektų tikriesiems artojams. Pasakytų - mums reikia Lietuvos su mažais miesteliais ir gyvenvietėmis. Ne fabrikų už Europos pinigus, o mažų cechelių smulkiems gamintojams kaimuose. Mums reikia žmonių.
