1 nuotr.Norėdama parašyti apie Vilniuje naikinamą 4-ąjį policijos komisariatą, ieškojau jo vadovo kontaktų. Atsidariau komisariato tinklalapį ir nustėrau: yra tik vienas numeriukas. Veikiausiai tai budinčiojo, kuris vargu ar suteiks man reikalingą informaciją, telefonas. Atsidarau Vilniaus apskrities vyriausiojo komisariato tinklalapį - tas pats. Paskutinės sveiko proto apraiškos paliko mane, kai vieninteliu telefonu pasitiko ir Policijos departamento tinklalapis. Tiesa, jame vis dėlto buvo nurodyti kontaktai žiniasklaidai ir, o stebukle, ne koks elektroninis paštas, o tikri (vos neišsitariau („gyvi“) telefonų numeriai.
Informacine prasme, ir ne tik, bet apie tai - kitą kartą, grįžtame į gūdų sovietmetį. Vis labiau „apkarpomos“ žurnalistų teisės, atimant iš visuomenės Konstitucijoje įtvirtintą teisę žinoti. Istorija su Registrų centru taip plačiai nuskambėjo, kad premjeras, grieždamas dantimis, atšaukė savo sprendimą. Tiesa, dabar, norint kreiptis dėl informacijos, reikia užpildyti krūvą anketų. Be to, ir informacija teikiama ne visa. Premjeras ėmė ir „atsigrojo“ įsakydamas sunaikinti visus Vyriausybės posėdžių garso įrašus. Panašu, kad sugriežtinus Asmens duomenų naudojimo tvarką, kai kurie valdžios vyrai vienu metu kuoktelėjo. Kai „Vakaro žinios“ panoro parašyti, kokie yra valstybės valdomų įmonių vadovų atlyginimai, šių duomenų valdytoja, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, vaizdžiai tariant, parodė špygą. Negalima be vadovų sutikimo. O kodėl šiuo sutikimu nepasirūpinta iš anksto. Kita vertus, keliasdešimttūkstantinius atlyginimus gaunantys ponai vargu ar duotų tokį sutikimą. Visuomenė neturi teisės žinoti, kur eina jos pinigai. Sėdėkit ir tylėkit, nes spustelsim taip, kad cypsit.
Dabar nebegalima susirasti kokio klerko ir pasiteirauti rūpimu klausimu. Kur tau, visų klerkų numeriai išimti iš interneto. Laimė, kontaktus žiniasklaidai, bent kol kas, dar galima matyti. Įdomu, ar ilgai?
